Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo tarsi neblogai – rengiamos ir/ar atnaujinamos Bendrosios programos, įsteigti Pedagogų rengimo centrai, beveik visose savivaldybėse veikia švietimo centrai, įkurti ir kuriami gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos, meno ir matematikos ugdymui (STEAM) skirti centrai, stiprinama mokiniams švietimo pagalbos specialistų pagalba, numatytas įgyvendinti įtraukusis ugdymas, patvirtintos Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklės, startuoja Tūkstantmečio mokyklų programa, etc.
Bendrajame ugdyme pokyčiai reikalingi, nes švietime reformos neišvengiamos (reforma – pranc. réforme < lot. reformo – pertvarkau) – juk vyksta įvairūs ekonominiai, kultūriniai, edukaciniai ir kiti kismai, atsiranda naujos galimybės ir pan. Tik gausa pokyčių, jei jie tarpusavyje nesuderinti, ne tik kelia nerimą, bet ir sėja kakofoniją.
Pažvelkime atidžiau į šį pokyčių sūkurį. Be jokios abejonės, kiekvienas pokytis turi būti orientuotas į tam tikrą tikslą. Tai ypatingai svarbu, nes tikslas yra projektuojamas rezultatas. Koks rezultatas projektuojamas šių pokyčių? Išnagrinėjus minėtas numatytas pertvarkas, aiškėja, kad tai ugdymo kokybės gerinimas, kiekvienam mokiniui prieinamo kokybiško ugdymo didinimas ir pan. Tikrai svarbūs tikslai. Tačiau juk iki dabar dar neaišku, kas yra ugdymo kokybė. Mes galime tik spėlioti, nes tai gali būti akademiniai pasiekimai, Valstybinių brandos egzaminų ar Brandos darbo įvertinimas, įvairių Lietuvos ir tarptautinių testų rezultatai ir pan. Bet ne spėlionėse turi skęsti ugdymo kokybės supratimas – jos samprata privalo būti aiški, rodikliai artikuliuoti. O tai jau sutartinis reikalas. Deja, to dar nėra.
Kitas aspektas yra kokybiško ugdymo kiekvienam vaikui prieinamumas. Ar pernai metų pabaigoje Vyriausybės patvirtintos Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklės (Taisyklės) mokiniams suteiks tokias galimybes? Drįstu abejoti – juk bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarka iš esmės remiasi ekonominiais kriterijais, ir neatrodo, kad būtų orientuota į palankesnių sąlygų mokinio ugdymui/si sudarymą. Apie tai signalizuoja ir nesutvarkytas mokinių pavėžėjimas, o tai sietina su neformalaus švietimo paslaugų ir švietimo pagalbos specialistų pagalbos gavimu. Ir dabar yra ne vienas ir ne du atvejai, kai vaikai negali tuo pasinaudoti, nes autobusiukai turi judėjimo grafiką, ir atokiau nuo mokyklos gyvenantys mokiniai turi prie jo derintis. Neišvengiamai po numatyto tinklo optimizavimo vaikai negalės gauti įvairių paslaugų. Į tai akivaizdžiai orientuoja ir minėto Tinklo taisyklės, ir Tūkstantmečio mokyklų programa.
Ir visiškai nesuprantama, kodėl ankstesnėse Taisyklėse aukštesnėje gimnazijų pakopos klasėje buvo reikalavimas turėti dvylika mokinių, o dabar nuo kitų metų srautas turi būti ne mažesnis kaip dvidešimt vienas mokinys, dar vėliau – trisdešimt vienas. Kodėl pasirinkti tokie skaičiai, taip ir lieka neaišku. Juk logika paprasta – buvo dvylika; jei dvi klasės, tai dvidešimt keturi mokiniai. Be to, laikantis tokių Taisyklių reikalavimų, neišvengiamai bus kaip kūju daužoma per sėkmingai veikiančias mokyklas, neatsižvelgiama į regioninę politiką, net nebandoma tartis su savivaldybėmis, kad, trūkstant klasėje mokinio ar dviejų mokinių, būtų iš biudžeto skiriamos lėšos, o už trūkstamą mokinių skaičių galėtų finansuoti savivaldybė. Tuo tarpu Taisyklėse nevalstybinėms mokykloms iš esmės mokinių skaičius klasėje griežtai neribojamas, o juk Ugdymo plano įgyvendinimas iš biudžeto finansuojamas ir joms. Paaiškinimas, kad už mokinio mokslą moka tėvai, nėra įtikinimas – juk ugdymo plano įgyvendinimas bus dengiamas ir iš biudžeto. Kitaip tariant, vieniems durys užveriamos, o kitiems atveriamos.
Šitame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad valstybinėse mokyklose nėra skatinama alternatyvių ugdymo sistemų, mokyklos modelių paieška. Jos įspraustos į įvairių dokumentų reglamentavimo rėmus. Apskritai net nebandoma ieškoti alternatyvių galimybių mokykloms išlikti. Lieka neatsakytas klausimas: Nejau nedidelės mokyklos yra jau toks blogis? Ypač kai didėja vaikų socialinė, ekonominė, kultūrinė atskirtis, daugėja specialiųjų ugdymo poreikių vaikų ir pan.
Jau šie keli pavyzdžiai byloja, kad nėra Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vykdomų pokyčių sąryšingumo, loginio pagrindimo ir aiškių, suprantamų siekių įvardijimo.
Ką reiktų daryti, jei bendrajame ugdyme iš tiesų norima išvengti painiavos? Pirmas žingsnis būtų įvertinti realią bendrojo ugdymo situaciją (tam reikalinga išsami analizė) ir nustatyti labai aiškius siekius, juos aptarti su švietimo bendruomene ir – tik jai supratus jų naudą ir pritarus – galima žengti kitą žingsnį – modeliuoti tų siekių įgyvendinimo alternatyvius scenarijus. Juos turėtų įvertinti švietimo ekspertai ir pateikti savo įžvalgas, nurodydami šių scenarijų privalumus ir galimas rizikas. Ir tik pritarus švietimo bendruomenei, politikams ir kitoms suinteresuotoms grupėms, derėtų nuosekliai juos įgyvendinti. Kitaip, matyt, kakofonija bendrajame ugdyme bus neišvengiama, o ir dabar daromų pokyčių visaverčio įgyvendinimo nebus. Jau vien dėl dviejų priežasčių: negalima įgyvendinti to, ko nesupranti ir nematai prasmės, kita priežastis irgi akivaizdi – jei nematai visos sistemos ir jos veiklos konteksto, nebus ir sisteminių pokyčių ir toliau vyraus sumaištis. Nepamirškime, kad jei nepritars ir priešinsis tie, kurie turi tuos sumanymus įgyvendinti, tai geriausiu atveju bus mimikrija (gr. mimikos – mėgdžiojimas), o ne metamorfozė (gr. metamorphosis – pasikeitimas).
Iškyla esminis klausimas: Ar reformatoriams užteks išminties sustoti ir žengti pamatuotus žingsnius? Kitaip tariant, ar užuot kūrę akivarus, jie ieškos kūlgrindos, kad galėtų stipriai į ją atsiremti ir eiti pirmyn. Į šį klausimą, deja, negaliu atsakyti. Bet viltis juk visada lieka.
