Vilija Targamadzė: Gal švietime pirma sėjame, o paskui dirvą ariame?

Pasitelksiu Platono „Olos alegoriją“. Filosofas vaizduoja tamsoje prirakintus kalinius, kurie regi ant olos sienos šešėlius. Juos ir laiko tikrove. Tačiau jei vienas kalinys ištrūktų ir, įveikęs ganėtinai statų šlaitą, pamatytų saulės šviesą, jis suprastų, kas yra tikras šviesos ir šilumos šaltinis. Jis pažintų tiesą ir grįžtų ja pasidalinti. Tik ar kiti kaliniai suprastų jo aiškinimą, tikrąją tiesą? Alegorijos prasmė yra tokia: „mes patys gyvename šešėlių ir iliuzijų oloje, savo pačių nežinojimo ir abejingumo surakinti“(Ozmon A., Craver S., 1996,19).

Metai iš metų mokytojai buvo atitraukiami nuo tikros ugdymo versmės – tai jie buvo profilinio mokymo įkaitai, tai juos blaškė (ir tebeblaško) metodologiniu požiūriu eklektiškos bendrojo ugdymo programos ir t.t.. Šiuo metu mokytojų dėmesį nuo ugdymo prasmės ir esmės nukreipia nacionaliniai testai, valstybiniai brandos egzaminai bei kiti tikrinimai, patikrinimai (kartais abejotinos vertės). Mokytojui nuolat nurodinėjama.

Tebevyraujantis imperatyvus instrukcinis braižas mokytoją orientuoja į vykdytojo vaidmenį. Tačiau mokytojas turi būti ne įkaitu, ne vergu, vedančiu vaiką į mokyklą (gr. paidagōgos — vergas, lydintis šeimininko vaikus į mokyklą; auklėtojas), o kūrėju. Jis turi kurti kartu su vaiku, o jų bendra veikla didžia dalimi turi būti nukreipta į prasmių ir atradimų paiešką, vaiko smalsumo patenkinimą, mokymosi visą gyvenimą nuostatos formavimo(si), mokymosi sėkmės skatinimą, vertybių ugdymą.

Bet esminis atotrūkis nuo ugdymo mokslo pagrindų įklampino mokytoją į liūną, ir iš to liūno jis negali pats išsigelbėti, negali kaip baronas Miunhauzenas pats savęs ištempti už plaukų. O klampinimo procesai tebevyksta – su platesne mokytojų (ir ne tik) bendruomene nederinamas bendrojo ugdymo turinys jau teikiamas svarstyti LRS Švietimo ir mokslo komitetui, į daugybę praktinių klausimų neatsakyta dėl MEDUS (mokytojų etatinio apmokėjimo užmokesčio sistema), tačiau šis projektas irgi jau forsuojamas, nepasitarus su mokytojais, prailginti mokslo metai etc.

Susidaro fasadinės demokratijos įspūdis – kai tarsi tariamasi, bet iš tiesų giliai negvildenama problema ir nesusitariama. Juk ne be reikalo bruzda ir mokytojai, ir mokyklų vadovai, ir kai kurie profsąjungų nariai. Akivaizdu, kad svarstyti etatinį apmokėjimą „MEDUS“ be mokyklų finansavimo modelio nedera. Paskaičiavome su mokyklų vadovais mažesnių mokyklų galimą biudžetą, ir „medus“ tapo nebesaldus. Prarijo mokytojai ne vieną karčią piliulę.Ir gal dar praryti įstengs. Bet ar tai prisidės prie mokytojų prestižo kėlimo? Tikrai nemanau. Nuo klaidingo komandinio darbo supratimo (manau, kad linkstama į komandavimą, fasadinę demokratiją) darosi nejauku. O sprendimų priėmėjų tarimasis su siaurus interesus (o gal daugiau asmeninius ar grupinius) turinčiais kerta paskutines likusias tikėjimo ir pasitikėjimo gijas, vedančias į pagarbą mokytojui.

Kalbame apie mokytojo prestižą, tačiau juo nepasitikime. Ženkime nors mažą žingsnelį pasitikėjimo mokytojo link. Nejau negalima Nacionalinį mokinių pasiekimų patikrinimą organizuoti kaip pasitikrinimą, kad mažiau streso ir įtampos patirtų tiek tėvai, tiek mokytojai, o ypač vaikai? Juk pasitikrinę pasiekimus, mokiniai gali žengti tobulėjimo link, išanalizavę rezultatus, mokytojai gali nustatyti savo darbo spragas, susitelkti ties pedagoginės veiklos tobulinimu. Išloštume visi. Bet nepasitikima ir netikima mokytoju? Noriu priminti, kad ugdyme labai svarbūs yra tikėjimas ir pasitikėjimas. Be to, galvojama sumažinti Valstybinių brandos egzaminų svorį, jį perkeliant į Brandos darbą ir mokyklinius įvertinimus. Tai kaip tada? Ir vėl nepasitikėsime mokytojais? Ir taip kelsime jų prestižą?

Susidaro fasadinės demokratijos įspūdis – kai tarsi tariamasi, bet iš tiesų giliai negvildenama problema ir nesusitariama.

Ar kas gali pakelti mokytojo prestižą? Vargu. Gali tik jo nemenkinti. Juk kiekvienam iš mūsų suprantama, kad mokytojo prestižas yra jo paties pedagoginės veiklos rezultatas. Vieniems jį reikia gal tik pastiprinti, pakelti, kiti turi jį susigrąžinti. Ir tai vienareikšmiškai jie turi padaryti patys. Tačiau akivaizdu, kad reikalingas kardinalus lūžis mokytojų rengime, jų pasirengime dirbti pedagoginį darbą. Taip pat reikalingas ir tarimasis bei susitarimas dėl švietimo ateities. Juk švietimas ir ugdymas/saviugda yra raktas į Lietuvos sėkmę. O dabar jis stumdomas nuo rinkimų iki rinkimų. Griaunama ir fragmentiškai veikiama. Kyla pagrįstas klausimas: „Negi politikai, sprendimų priėmėjai, profesionalai, tėvai, studentai ir kitos grupės negali susitarti? Negi ir vėl pirma bus sėjama, o paskui ariama?“

Vilija Targamadzė yra Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorė, habilituota daktarė.