Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės, Švietimo mokslo ir sporto ministerijos, jai pavaldžių institucijų, savivaldybių ir dar kitų institucijų nutarimai, sprendimai, rekomendacijos ir kiti nurodymai gulte gula ant bendrojo ugdymo mokyklų pečių. Daugybė jų verste užverčia mokyklas ir šios pradeda dusti. Tada ir prasideda eutrofikacija (pelkėjimas) – pavadinimas yra kilęs iš gr. kalbos žodžio, reiškiančio „gerai pamaitintas, išpuoselėtas“. Išties neabejoju, kad mokykla permaitinta visokiais nurodymais, rekomendacijomis, kurių iš principo net nespėja įvykdyti, o gal ir perskaityti. Tad neretai mokykloms popierių lavinoje pritrūksta deguonies, o popieriai tarsi anaerobinės bakterijos dauginasi ir pamažu pelkėjama.
Kada mokytojams dirbti su mokiniais, tobulintis, jei popierizmas krenta iš viršaus, o kai kur dar pasidaugina ir mokyklose – juk neretai net rekomendacijoms prašomos ataskaitos. Nežinau, ar koks nors sveiko proto žmogus nori dirbti neprasmingą darbą. Tai bet kaip sudėliojama, dažniausiai parodoma, ko reikia tikrintojui. Tame formalizmo ir imitacijų liūne neretai įklimpsta mokytojai, švietimo pagalbos specialistai ir patys vadovai. O tų dokumentų pabaigos nesimato.
Dabar pasipils, ko gero, dar daugiau – juk atnaujinamos bendrojo ugdymo programos, skaitmenizuojamas mokymo/si turinys ir numatyta daugybė priemonių, kurios bus rekomendacinio pobūdžio. Tai tarsi nesustabdomas procesas. Bet nesėkmės atveju kaltininkai visada aiškūs – mokyklos ir jose dirbantys. O kur pačių biurokratų veiklos vertinimas ir įsivertinimas? Gal jau laikas atsipeikėti ir suprasti, kad profesiniu pažiūriu reikia tobulėti ne tik mokytojams, vadovams, švietimo pagalbos specialistams, bet ir visai biurokratų armijai. Kai kurie jų mokyklą dusina, o tai priimama tarsi norma.
Klausimas: Kada biurokratai ne tik mokysis vadybos pagrindų, bet ir gebės juos taikyti praktikoje? Negi tokie negabūs ar neatsakingi?
Pavyzdžiui, liepos 8 d. mokykloms išsiųstas Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento direktoriaus pasirašytas el. laiškas: „Ministerija, rengdamasi naujiems 2020–2021 mokslo metams, rugpjūčio mėnesį ketina organizuoti mokymus mokyklų komandoms apie virtualias mokymosi aplinkas.
Planuodami tokio pobūdžio mokymų poreikį, galimą trukmę, preliminarias temas bei siekdami išsiaiškinti, ar bendrojo ugdymo mokyklose yra specialistų, galinčių vesti mokymus ir jų metu dalintis naudojimosi virtualiomis mokymo(si) aplinkomis praktika, kviečiame tarpininkauti, kad Jūsų savivaldybės reguliavimo sričiai priskirtos bendrojo ugdymo įstaigos iki 2020 m. liepos 15 d. 17.00 val. užpildytų ministerijos klausimyną pagal pridedamą nuorodą Mokymai apie virtualias mokymosi aplinkas.“
Ar tikrai negalima buvo anksčiau surinkti tokios informacijos – juk daugybę anketų mokyklos jau pildė, ar žmoniška mokytojams, mokyklų vadovams neleisti pailsėti po pagrindinės ir pakartotinės egzaminų sesijos, po įtempto nuotolinio mokymo ir pan.. Išties, tenka pritarti mokyklų vadovams, kurie man nekart sakė, kad ministerija keliais žingsniais atsilieka nuo mokyklų poreikių ir biurokratai elgiasi keistai, siųsdami nurodymus, reikalaudami greitai rinkti informaciją, ją atkartoti ir pan..
Tikrai, gal jie jau pamiršta, kad mokykloje dirba irgi žmonės, kurie turi savo teises, galų gale ir jų galimybės nėra neribotos. Klausimas: Kada biurokratai ne tik mokysis vadybos pagrindų, bet ir gebės juos taikyti praktikoje? Negi tokie negabūs ar neatsakingi? Tada jau visiškai vargas vargelis. Čia labai tinka man atmintin įstrigę vieno žurnalisto žodžiai: „Kas ne kas, bet biurokratų armija mus pražudys.“ Jei taip ir toliau, tai tikrai teks jam pritarti.
Gal ne tik biurokratai, bet ir politikai prie to prisideda. Tenoriu atkreipti dėmesį į Lietuvos Respublikos 2020 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 7 priedą, kuriame pateiktas savivaldybių suskirstymas pagal teritorijoms keliamus ekonominio augimo tikslus. Išskirtos keturios pozicijos: savaiminio ekonominio augimo požymių turinčios savivaldybės (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos miestai) – I grupė.
Švietime paviršiukų neturi būti. O kol kas bendrajame ugdyme pakankamai klampu.
Ekonominių centrų savivaldybės (Alytaus, Panevėžio, Palangos miestai, Birštonas, Druskininkai ir kiti) – II grupė. Ekonominių centrų funkcinių zonų savivaldybės (Alytaus, Kelmės, Panevėžio, Prienų rajonai, etc.) – III grupė. Savivaldybės, kuriose nėra ekonominių centrų ir lengvai pasiekiamų darbo vietų (nutolusios savivaldybės) (Visagino, Naujosios Akmenės, Anykščių ir kitos) – IV grupė. Ar šis suskirstymas siejasi su papildomu finansavimu iš valstybės biudžeto? Ar kartais nenutiks taip, kad kai kurioms mokykloms bus pritaikyta bado dieta ir jos plūduriuos arba skęs dėl lėšų stygiaus.
Kitaip tariant, šis skirstymas turėtų būti išaiškintas mokyklų ir kitų ugdymo įstaigų finansavimo požiūriu. Nedera palikti mokyklų nežinioje. Tai tikrai neprisideda prie jų veiklos tobulinimo ir perspektyvinių įžvalgų. Kaip ir neaiškumas dėl Ateities ekonomikos DNR plane skirtų lėšų panaudojimo. Tuo visiškai įsitikinau, išklausiusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovų pasisakymus Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdyje (2020 07 22) – kalbėta gan padrikai, pasigedau, bent jau bendrojo ugdymo srityje, konceptualaus požiūrio.
Tai rimtas signalas ir dėl Švietimo mokslo ir sporto ministerijos ir jai pavaldžių institucijų strateginio matymo ir mąstymo, vadybinių kompetencijų. Tai kur link judame? Ar ne laikas iš esmės reflektuoti savo veiklą ir turimas kompetencijas, numatyti jų tobulinimą ir padaryti išvadas – jei nepajėgus kuris nors, reikėtų pačiam padaryti išvadas ir trauktis. Švietime paviršiukų neturi būti. O kol kas bendrajame ugdyme pakankamai klampu.
Vilija Targamadzė yra VU profesorė, habilituota daktarė.
