Švietimo įtraukties samprata yra apibrėžta Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo 5 straipsnio 5 punkte: „5) įtrauktis – švietimo sistema sudaro sąlygas kiekvienam asmeniui ugdytis, plėtoti savo galias ir gebėjimus, gauti reikiamą pagalbą, patirti sėkmę mokantis, socialinėje, kultūrinėje ir (ar) kitose veiklose ir būti nediskriminuojamam dėl ugdymosi poreikių įvairovės ir (ar) švietimo pagalbos reikmės.“ Taigi, esmė yra kiekvieno vaiko įtrauktis.
Parašyti galima, o kaip tai įgyvendinti?
Net neabejoju, kad mokytojai, švietimo pagalbos specialistai, vadovai, bent jau mokslininkai edukologai tikrai supranta, kad kiekvienas vaikas turi teisę į ugdymą(si) ir yra ugdytinas. Nemanau, kad yra negatyvių nuostatų dėl kokių nors vaikų (kartais gali pasitaikyti), bet juk klausimas kitas: kaip įgyvendinti įtraukųjį ugdymą? Įgyvendinti taip, kad įvairių gebėjimų, poreikių vaikai nebūtų atstumti ar kad ugdymas būtų nevisavertis.
Kai kurios mokyklos sakosi pasirengusios, ir aš tuo tikiu, nes viskas prasideda nuo požiūrio į įtraukųjį ugdymą ir jo supratimo, specialistų turėjimo, be jokios abejonės – mokytojų, vadovų, švietimo pagalbos specialistų, mokytojo padėjėjų kompetencijų, mokymo(si) priemonių, edukacinių erdvių ir pan. Nepamirškime, kad įtraukiajame ugdyme akcentuotinas mokytojo, švietimo pagalbos ir kitų specialistų komandinis darbas.
O ką daryti toms mokykloms, kurios stokoja psichologų, specialiųjų pedagogų, logopedų ir pan. Pažvelkime į statistiką. Psichologų trūkumas tarsi mažėja. Tiesą sakant, ir mokyklų mažėja. Jei 2019–2020 m. m. psichologo neturėjo 52,34% mokyklų, tai 2023–2024 m. m. jo neturėjo 40,34%. Ar įsivaizduojate pagalbą SUP mokiniui ir mokytojui be psichologo ar specialiojo pedagogo? O jų taip pat trūksta: 2023–2024 m. m. iš 875 mokyklų net 213 (24,34%) specialiojo pedagogo neturėjo. Taigi, tai tikrai svarbu: ar vaikas turi teisę gauti visavertę pagalbą ir kaip įgyvendinti įtraukųjį ugdymą?
O kur dar mokymo(si) medžiaga? Juk Bendrosios programos pakeistos, mokymo(si) priemonių trūksta visiems, o SUP vaikams dažnai jos turi būti ir kitos, daug kur stokojama edukacinių erdvių, liftų ar keltuvų. Tad nėra taip paprasta išspręsti įtraukiojo ugdymo įgyvendinimą. Šitame kontekste dar kartą noriu atkreipti dėmesį – kiekvienas vaikas yra svarbus ir jam reikia padėti ugdytis. Tik vienas mokytojas ar mokykla tikrai nėra pajėgus, o ir Lietuvos įtraukties švietime centras, regioniniai specialiojo ugdymo centrai ir pan. dar neturi tokio potencialo, kad galėtų pagelbėti visoms mokykloms ir ikimokyklinio ugdymo įstaigoms.
Tad nerimui ir padejavimui tikrai yra priežasčių. Ir čia kieno nors gražbyliavimas ar aiškinimas, kad tiek ir tiek specialistų padaugėjo, tiek ir tiek milijonų skirta įtraukiajam ugdymui, nepadės. Ugdytojas su ugdytiniu susitinka čia ir dabar, tad, jei nėra pagalbos ar priemonių, o situacija neįprasta ar net konfliktinė, tai ugdytojas visą dėmesį sutelkia į jos sprendimą, o kitiems vaikams dėmesio nebelieka.
Ką patarti? Daug domėjausi ir suprantu, kad įtraukiojo ugdymo vienu mostu įgyvendinti negalima, nes „įtraukusis ugdymas yra nesibaigiantis procesas, kurio variklis yra ugdymosi pasiekimus stabdančių kliūčių identifikavimas ir šalinimas“. Todėl smūginio įgyvendinimo bandymas, nesugebėjus tinkamai pasirengti, labai rizikingas.
Kad nors kiek amortizuotume galimas rizikas ar jų išvengtume, reikia būtinai suprasti įtraukiojo ugdymo esmę, padidinti švietimo pagalbos specialistų skaičių, peržiūrėti jų normatyvus, mokytojams padėjėjams tapti tikrais mokinio padėjėjais (tam reikia padėti jiems ugdytis kompetencijas ir kelti atlyginimus, nes daug kur mokamas minimumas), mokytis dirbti komandoje ir atlikti daugelį kitų darbų. Ir nepykite, jei mokytojai negalės patenkinti visų Jūsų lūkesčių – kai kam iš jų bus pernelyg didelė našta, kai kam ir džiaugsmas dėl pasiektų rezultatų ar nusivylimas.
Mokytojai, švietimo pagalbos specialistai, vadovai yra ne stebukladariai, o žmonės, norintys profesionaliai dirbti. Taip, ir jie gali suklysti ir pavargti, todėl būtina jiems padėti įtraukųjį ugdymą įgyvendinti, o ne smerkti ar burnoti. O kad būtų lengviau tai padaryti, siūlau susipažinti su tikrai realių patarimų kupinomis Vilniaus miesto pedagoginės psichologinės tarnybos dar 2021 m. išleistomis rekomendacijomis.
