O kur situacijos analizės, numatytos priemonės, jų poveikio įvertinimas? Iš esmės metai iš metų tėra nuolatinės konstatacijos apie rezultatus. Retkarčiais šmėsteli pavienių mokslininkų, mokytojų ar kitų, susirūpinusių padėtimi švietime, pamąstymai, vertinimai, įžvalgos. Bet Nacionaliniam egzaminų centrui (NEC), Ugdymo plėtotės centrui (UPC) nė motais buvo susitelkimas į sprendimus, galinčius pagerinti situaciją. Ir nors net fiziškai jie yra viename pastate, o dabar jau sujungti į Nacionalinę švietimo agentūrą (NŠA), bet tarsi jungčių nėra.
NEC atsakingas už testus, VBE (valstybinius brandos egzaminus), UPC – mokytojų profesinį tobulėjimą, etc. Bet net po tokio rimto signalo neradau išsamios situacijos analizės. Tad metai iš metų rimtais veidais kalba šių institucijų vadovai ir specialistai (dabar jau NŠA) bei jiems beveik unisonu pritaria kai ne kurie Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje dirbantieji. O vežimas be važnyčiotojo šunkeliais rieda link skardžio ar net nuo jo.
Mane ypač stebina negebėjimas modeliuoti prasmingų nacionalinių ir tarptautinių tyrimų, neįvertinimas situacijos švietime. Tikrai ne perkūnija iš giedro dangaus tokie VBE rezultatai – tai nuolatinio bendrojo ugdymo sistemos mokykloje darkymo pasekmė. Prieš daugelį metų jau iš klasės į klasę keliami nepažangūs mokiniai, nepaisomi PUPP rezultatai (net ir jo neišlaikę gali toliau mokytis 11-oje klasėje, net pasirinkti išplėstinio kurso programą). O kaip mokytojams dirbti, jei kai kuriose mokyklose klasėse yra apie 30 vaikų ir/ar nedidelėse klasėse nemažai specialiųjų poreikių vaikų? Juk jie ne burtininkai ir turi tam tikras savo fizinių galimybių, sveikatos ribas.
Tikrai ne perkūnija iš giedro dangaus tokie VBE rezultatai – tai nuolatinio bendrojo ugdymo sistemos mokykloje darkymo pasekmė.
Tikrai neteisinu profesiniu požiūriu netobulėjančių ar vangiai tai darančių mokytojų. Jų yra kaip ir kiekvienos profesijos žmonių, bet tikrai ne dauguma. Ir tai šiemet parodė nuotolinis mokymas. O situacija blogės – 2024 metais mokyklos privalės priimti specialiųjų poreikių vaikus, o tam dar nepasiruošta ir nematau susirūpinimo ženklių signalų. Nepakanka ir dabar mokytojų padėjėjų, švietimo pagalbos specialistų, nepakankamai padedama mokytojams mokytis dirbti su specialiųjų poreikių vaikais. O tai jau artina prie katastrofos – dar sudėtingiau bus dirbti mokytojams, o ir klasėse vaikams bus ne pyragai.
Ir dera baigti kalbas apie mokytojo prestižo kėlimą, reikia aiškintis, kodėl silpninamas jo prestižas. Pavyzdžiui, šiemet galima buvo laikyti VBE net turint neigiamą vieno ar kito dalyko įvertinimą, VBE užduotis ar temas formuluoti, neįvertinant atitinkamo dalyko bendrojo ugdymo programos. Pvz., lietuvių kalbos ir literatūros VBE: rašantiems rašinį „Švenčių reikšmė literatūroje“ rekomenduojami autoriai – Kristijonas Donelaitis ir Balys Sruoga.
Nejaugi šventės yra pagrindinė šių autorių tema? Lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo programoje prie K.Donelaičio „Metų“ nurodyti nagrinėjimo aspektai: tautinės bendruomenės ugdymas, „Metai“ – lietuviškas šedevras Europos kultūroje, darbo etika, žemdirbio gyvenimo vertė, „Metų“ meninės kalbos savitumas. B.Sruogos privalomo romano „Dievų miškas“ tokie nagrinėjimo aspektai: asmens ir jo vertybių išbandymas katastrofų metu, pasakojimo krizė: kaip papasakoti tai, kas neišreiškiama?, žmogiškumas kaip vienijanti vertybė, juokas kaip priešprieša vertybių praradimui, literatūros raiškos būdai ribinėje situacijoje...
Tad, jei tame romane ir yra švenčių epizodas, tai jis gerokai nutolęs nuo tų nagrinėjimo aspektų, nurodytų programoje. Man neaišku lieka, kodėl klystama į teminius pašalius ir taip nediskredituojama Lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo programa? Nedera pamiršti, kad lietuvių kalba yra valstybinės kalba. O gal tai jau (ne)sąmoningos patyčios iš mokytojų ir mokinių? Juk metai iš metų galime stebėti tokias tendencijas.
Mokslininkai (ypač ugdymo mokslo) nekart perspėjo apie spragas švietime (ugdymo procesą reglamentuojančių dokumentų adekvatumą ugdymo sampratai, perteklinius dokumentus, įvairių ataskaitų gausą, dusinančią mokytoją ir mokyklos vadovą, ir pan.). Deja, tie, kurių įžvalgos ir persergėjimai neatitinka biurokratų nuomonės, nenusipelno dėmesio, o stumiami į paribį, reikalingi tik tie, kurie pritaria dažnai nepagrįstiems sumanymams.
Tai ir nėra ko stebėtis dėl tokių rezultatų. Tik man tai neretai primena sovietmetį (tiksliau Stalino laikus) – mes sumąstome, o mokslininkų reikalas tai patvirtinti. Todėl ir malamės švietimo liūne, į kurį dar stipriau traukia biurokratinė sistema, mano galva, nebeturinti potencialo sėkmingai judėti pozityvia linkme. Gal net atvirkščiai, dusinanti ir laikanti savo gniaužtuose, kad ne ji tarnautų mokiniui, mokytojui, mokyklos vadovui, o jie uoliai aptarnautų braškančią sistemą. Bet viltis yra – vis prasmingesnis tampa Sokrato posakis: „Ne klaidos taisymas, o atkaklus jos laikymasis žemina bet kurio žmogaus ar žmonių organizacijos garbę“. Tad gal ir kai kurie biurokratai ir jiems nuolankiai talkinantys supras, kad tai veda į pražūtį. Jei ne, tokia sistema anksčiau ir vėliau grius. Tai neišvengiama.
Vilija Targamadzė yra VU profesorė, habilituota daktarė.
