Privataus sektoriaus atlyginimai Vokietijoje yra maždaug 5 kartus aukštesni negu mūsų šalyje. Viena vertus, Lietuvai stojant į ES 2004 m., šis atotrūkis siekė 8–9 kartus, tad tam tikras suartėjimas jau yra įvykęs. Nereikėtų pamiršti ir to, kad mūsų valstybėje šešėlinė atlyginimų dalis pastebimai didesnė negu Vakaruose, o lyginant statistinius rodiklius, atsižvelgiama tik į oficialius duomenis.
Kita vertus, beveik visas pasistūmėjimas vakarietiškų atlyginimų link vyko ekonomikos pakilimo laikotarpiu 2004–2007 m., o krizės metu atotrūkis gilėjo. Šiuo metu Lietuvos atlyginimai juda Vakarų šalių lygio link vėžlio žingsniu. Tam, kad Lietuva pasiektų Vokietijos darbo užmokesčio lygį per 20 metų, atlyginimai Lietuvoje kasmet turėtų pasistiebti dešimtadaliu.
Šiuo metu Lietuvos atlyginimai juda Vakarų šalių lygio link vėžlio žingsniu. Tam, kad Lietuva pasiektų Vokietijos darbo užmokesčio lygį per 20 metų, atlyginimai Lietuvoje kasmet turėtų pasistiebti dešimtadaliu.
Kodėl darbo užmokesčio konvergencija po krizės tapo vangi, o atlyginimų augimas išlieka palyginti santūrus?
Pirma, Lietuvos įmonių atsargumas (kaip ir daugelio gyventojų) po krizės įstrigo aukštesniame lygyje. Tai pasireiškia ne tik darbo užmokesčio, bet ir investicijų srityje.
Neretas įmonės vadovas, stokodamas tvirto įsitikinimo, jog bendrovės padėtis gerės, devynis kartus matuoja ir tik dešimtą kartą pakelia atlyginimus ar imasi investicinių projektų.
Antra, žemesnis negu Vakaruose darbo užmokestis tebėra svarbus veiksnys pritraukiant užsienio investicijas ar užsakymus. Žemesnės atlyginimų sąnaudos vilioja užsienio bendroves steigti paslaugų centrus Lietuvoje ir lemia didesnį lietuviškų prekių konkurencingumą užsienio ir vietos rinkoje. Trečia, darbo našumo augimas pastaruoju metu yra lėtas, tad žvelgiant per konkurencingumo prizmę, darbo užmokesčio didėjimas taip pat neturėtų būti veržlus.
Šiuo momentu įtampa darbo rinkoje nėra tokia didelė, kad atlyginimai šoktelėtų aukštyn. Nors darbo jėgos trūkumas kai kuriuose sektoriuose yra labai aktualus, tačiau ne visada darbo užmokesčio didinimas gali būti adekvatus atsakas į šią problemą.
Pavyzdžiui, tais atvejais, kai trumpai pabuvus samdomo darbuotojo kailyje imami verslo liudijimai ir pradedama dirbti savarankiškai, darbo užmokestį reikėtų didinti drastiškai, kad būtų įmanoma sulaikyti beišeinantį darbuotoją. Be to, bendras nedarbo lygis šalyje tebėra maždaug dvigubai didesnis negu ekonomikos pakilimo laikotarpiu. Palyginti su daugeliu Vakarų Europos valstybių, Lietuvoje profsąjungų įtaka silpna, tad darbdaviai gali laisviau stabdyti darbo užmokesčio didinimą.
Palyginti su daugeliu Vakarų Europos valstybių, Lietuvoje profsąjungų įtaka silpna, tad darbdaviai gali laisviau stabdyti darbo užmokesčio didinimą.
Svarbu, kad atlyginimų suartėjimo procesas judėtų pirmyn, antraip viltys užgesinti emigracijos gaisrus bus bergždžios.
Šiandien Statistikos departamento paskelbtais duomenimis, vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje prieš mokesčius trečiąjį 2014 m. ketvirtį sudarė 2405,5 Lt (696,7 euro) ir buvo 4,3 proc. didesnis negu atitinkamą 2013 m. ketvirtį.
Labiausiai darbo užmokestis trečiąjį 2014 m. ketvirtį augo informacijos ir ryšių (9,6 proc.), žemės ūkio (8,2 proc.), viešojo valdymo (6,8 proc.) veiklose. Atsižvelgus į infliaciją, vidutinis atlygis augo dar daugiau – 4,6 proc. Taigi realus darbo užmokestis šiuo metu Lietuvoje kyla trigubai sparčiau negu Vokietijoje, tačiau kelias iki suvienodėjimo dar yra ilgas.
Ką teko atsakyti į pradžioje minėtą darbuotojos klausimą? Ogi tai, kad esant tokiems pat atlyginimams kaip Vakarų Europoje, labai tikėtina, jog minėta gamybos įmonė apskritai negautų užsakymų iš užsienio ir tektų konkuruoti produkto kūrybos, didesnio efektyvumo ir pan. srityse.
Reikėtų turėti omenyje ir tai, kad didesnis darbo užmokestis lemia aukštesnes paslaugų kainas – ar būtume pasiryžę mokėti už kirpyklų ar odontologo paslaugas, tiek, kiek Berlyne ar Paryžiuje?
Vilija Tauraitė yra SEB banko vyriausioji analitikė
