Norime priminti straipsnio autoriui, kad Vilija Aleknaitė-Abramikienė tapo Sąjūdžio nare pačią pirmąją jo steigimosi dieną, 1988 m. birželio 3 d. Ji visuomet buvo žinoma kaip aktyvi Sąjūdžio narė. 1991 m. sausio mėnesį, po sovietų kariuomenės agresijos prieš Lietuvos Respubliką, kartu su grupe intelektualų, įsteigė Piliečių chartiją, tapo šios organizacijos tarybos ir komiteto nare. Nuo 1992 m. kovo mėnesio buvo Piliečių chartijos atstovė Sąjūdžio Seimo taryboje.
1990–1992 m. buvo nuolatinė savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ bendradarbė, „Laisvosios Europos“ radijo politikos apžvalgininkė. Jos drąsų ir lakų žodį ir šiandien prisimena Lietuvos patriotai, gynę Seimo rūmus, Sąjūdžio suvažiavimų dalyviai, neabejingi savo tautos laisvei žmonės.
V. Aleknaitė-Abramikienė yra viena iš Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų. Tėvynės sąjungos narė nuo 1993 m. gegužės 1 d., šios partijos tarybos narė, TS-LKD Moterų bendruomenės pirmininkė.
Priešingai nei kai kurie kiti politikai, mūsų kandidatė visuomet buvo nuosekli demokratinės Lietuvos vizijos puoselėtoja, nesiblaškė ir nebandė ieškoti lengvesnių kelių į Seimą populizmo bei radikalizmo nuošalėse. Už savo veiklą ji susilaukė pagarbos ne tik Tėvynėje, bet ir tarptautinėje arenoje.
Vienu svarbiausiu savo uždavinių V.Aleknaitė-Abramikienė laiko istorinės tautos atminties bei istorinio teisingumo įtvirtinimą. Jos parengta rezoliucija dėl totalitarinių Europos režimų 2009 m. priimta ESBO parlamentinėje Asamblėjoje tapo svariu indėliu į tarptautinį Molotovo-Ribbentropo pakto pasmerkimą. Už šį pasiekimą ji buvo apdovanota Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė“.
Seimo rinkimų išvakarėse nestebina atakos prieš rinkėjų pasitikėjimą turinčius politikus. Keista tik, kad tokiais metodais – aukštinti save žeminant kitą – naudojasi krikščioniškas vertybes tariamai puoselėjantys asmenys.
