Garsiai rėkiantys ir iššaukiančiu elgesiu besimėgaujantys asmenys savo tikslų siekia radikaliais būdais: naudoja visuomenę skaldančią – nesantaiką, neapykantą kurstančią retoriką, didina įtampą bei susiskaldymą tarp skirtingų visuomenės grupių. Jiems būdingi veiksmai lemia politinės poliarizacijos didėjimą, konfliktų plitimą. Maža to, rinkėjus bando papirkti žadėdami lengvus, realybėje neįgyvendinamus, sprendimus sudėtingoms problemoms.
Populistai, radikalūs politikai gali ignoruoti ar apeiti teisinės valstybės principus, tarptautinius įsipareigojimus, siekdami, kad valstybė tarnautų jų siaurai grupei. Valstybės resursai būtų paverčiami valdžios įtvirtinimo priemone, taip teisinė sistema taptų politiškai manipuliuojama, o teisingumas – šališkas. Dar daugiau, į Seime įžengę Kremliaus įtakos agentai, buvę KGB kadriniai darbuotojai yra tiesioginė grėsmė mūsų valstybingumui.
Nors iki rinkimų liko vos kelios savaitės, tačiau aukščiausių postų dalyba jau prasidėjo. Į juos įžūliai veržiasi antisemitai, homofobai, kurie jau pademonstravę, kad sąžinės balsas jiems svetimas. Dar vasaros pradžioje pateikiau įstatymo projektą, kuriuo siūloma, kad, asmuo, kuris Konstitucinio teismo pripažintas sulaužęs duotą priesaiką ir (ar) šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, negalėtų būti skiriamas Ministru pirmininku arba ministru, Seimo pirmininku arba Seimo pirmininko pavaduotoju, renkamas Komiteto arba Komisijos pirmininku arba pavaduotoju, kai nuo sprendimo, kuriame konstatuotas priesaikos sulaužymas ir (ar) šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, paskelbimo dienos yra praėję ne mažiau kaip dešimt metų.
Ar gali valstybę valdyti tie, kurie jau kartą Konstitucinio teismo pripažinti šiurkščiai pažeidę Konstitucija ir sulaužę duotą priesaiką? Ar mes sutinkame, kad tokie asmenys būtų renkami / skiriami Seimo pirmininku, Teisingumo Vidaus reikalų, Krašto apsaugos ministru ar Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininku? Daugiau nei akivaizdu, kad valstybės vadovaujančias pareigas turėtų užimti tik nepriekaištingos reputacijos, patikimi asmenys, nekeliantys grėsmės nacionaliniam saugumui.
Artėjant Seimo rinkimams, viešoje erdvėje, matome augantį populistų ir radikalų bruzdėjimą. Būtina atkreipti dėmesį į galimą grėsmę nacionaliniam saugumui, demokratijai ir stabilumui šalyje.
Ar valstybę ir jos įstatymus gerbiančių žmonių mobilizacija prieš radikalizmą, populizmą, priešiškų valstybių remiamas jėgas bus efektyvi, paaiškės jau pakankamai greitai. Tik patys piliečiai, išreikšdami savo valią gali užtikrinti, kad naujoje Seimo daugumoje ir Vyriausybėje nebūtų mūsų iškovotos laisvės ir demokratijos griovėjų, remiamų nedraugiškų autoritarinių šalių iš Rytų.
