Vertinant Europos Sąjungos šalių sporto politikos ir organizavimo praktiką, Lietuva priskiriama prie biurokratinio valdymo modelio, kuris yra vyraujantis tarp keturių modelių tipų. Kyla klausimas kokią valstybė turėtų prisiimti atsakomybę sporto ir fizinio aktyvumo sektoriaus – planavimo, valdymo, koordinavimo ir vertinimo srityse? Kokia branda pasižymi nevyriausybinės nepelno siekiančios sporto organizacijos aktyviai deklaruojančios savireguliacijos siekį? Koks komercinio sporto sektoriaus indėlis šalies sporto struktūroje ir santykis deklaruojant viešą ir privačią partnerystę?
Prieš daugiau nei penkerius metus 2016 m. gegužės 12 d. nacionalinės sporto organizacijos pritarė rezoliucijai „Dėl nevyriausybinio sporto plėtotės Lietuvoje ir savireguliacijos“. Įgyvendinti sporto savireguliacijos principą, buvo viena iš keturių rezoliucijos nuostatų. Kyla klausimas: kokiomis priemonėmis ir veiksmais savireguliacijos principas yra įgyvendinamas šalies sporto sistemoje? Tikėtina nacionalinės sporto organizacijos turi atsakymus, kurie turėtų būti pagrįsti faktiniais veiklos rezultatais.
Nacionalinės sporto šakų federacijos blaškosi tarp savireguliacijos (siekiamybės, noro ir gebėjimų) ir centralizacijos (kaip gerai buvo Lietuvos olimpiniame sporto centre). Lietuvos sporto ateities forumo dalyvių nuomone, federacijos nebuvo paruoštos savarankiškumui. Akivaizdu, jog daugelio federacijų instituciniai pajėgumai būti savarankiškomis yra menki. Federacijos laukia veiklos tobulinimo įrankių, tačiau klausimas kas juos turėtų sukurti, įdiegti, įgyvendinti ir vertinti? Kaip federacijos, gausiančios didesnį valstybės finansavimą yra pasiruošusios investuoti į žmonių kompetenciją ir taip didinti institucinius pajėgumus? Nuoseklūs gero valdymo principų diegimo etapai, nuolatinio profesinio sporto vadovų tobulinimo modelis galėtų būti sprendinys.
Šalies garbė ir pasididžiavimas – aukšto meistriškumo sportininkai. Visuomenės požiūris į sporto veiklą kaip į ūkio šaką ir į profesiją – sportininkas profesionalas, reikia pripažinti, yra labai ribotas. Kiek atsakingas pats sportininkas, jo treneris ir atstovaujama organizacija už teigiamo ir teisingo požiūrio formavimą? Prieš ketvertą metų susikūrusi Nacionalinė sportininkų asociacija turi atsakymus, tačiau asociacijos pastangų akivaizdžiai neužtenka. Reikalinga aktyvi pozicija ir nuolatinis komunikavimas įvairiomis priemonėmis. Lietuvos sporto ateities forumo iniciatorių nuomone, sportininkai daro žygdarbį dalyvaudami diskusijose. Tačiau profesijos atstovų vienybė bendros nuomonės ir bendrų veiksmų kontekste, tai svarbus žingsnis socialinio dialogo link.
Lietuvos sporto ateities forumas dar kartą atvėrė šalies sporto skaudulius. Suprantama siekiamybė kalbėtis ir būti išgirstiems, tačiau yra svarbūs susitarimai pirmiausia atstovaujamų interesų grupių viduje (tarp sportininkų, trenerių, narių-klubų), antra – tarp suinteresuotųjų grupių (sportininkų, trenerių ir kt. asocijuotų struktūrų) ir galiausiai šalies mastu atrandant bendrą šalies sporto pažangos vardiklį. Socialinio dialogo pagrindas yra partnerystė ir bendradarbiavimas. Šis procesas yra pakankamai sudėtingas ir reikalaujantis ne tik abipusių pastangų, bet ir pagarbos, pasitikėjimo bei tolerancijos.
Profesorė Vilma Čingienė dirba Mykolo Romerio universiteto Lyderystės ir strateginio valdymo institute.
