Lėšos tokiam žalos atlyginimui būtų skiriamos iš ketinamo kurti Turtinės ir (ar) neturtinės žalos, padarytos paciento sveikatai, atlyginimo fondo. Vertinant numatomą reformą itin svarbūs teisiniai šio teisės akto projekto aspektai, kurie bent jau kol kas nėra aptarinėjami.
Skirtingos sąlygos gydymo įstaigoms
Visų pirma, klausimų kelia Fondo kaupimo principai. Projekte numatyta, kad Fondas sukaupiamas naudojant PSDF biudžeto lėšas ir sveikatos priežiūros įstaigų, kurios nėra sudariusios sutarties su teritorine ligonių kasa, privalomas įmokas. Taigi privačios sveikatos priežiūros įstaigos, kurios neturi sutarčių su ligonių kasomis, papildomai turės dar ir mokėti valdymo institucijų primesto dydžio įmokas į minėtą Fondą.
Tuo tarpu sutartis su VLK turinčios sveikatos priežiūros įstaigos (visos valstybinės įstaigos), kurių paslaugos ir taip finansuojamos iš PSDF, jokių įmokų į Fondą mokėti neturėtų, o jų padarytą žalą Fondas atlygintų.
Taigi projektas be jokio aiškaus pagrindimo nustato skirtingas – diskriminacines – konkurencines sąlygas privačioms, sutarčių su ligonių kasomis nesudariusioms įstaigoms. Sutartis su ligonių kasomis turinčioms valstybinėms gydymo įstaigoms taikomos preferencinės sąlygos. Konkurencijos teisės principai reikalauja, kad atskiri rinkoje veikiantys ūkio subjektai ar jų grupės nebūtų nepagrįstai „apdovanotos“ privilegijomis arba, atvirkščiai, diskriminuojamos.
Privačios sveikatos priežiūros įstaigos, kurios neturi sutarčių su ligonių kasomis, papildomai turės dar ir mokėti valdymo institucijų primesto dydžio įmokas į minėtą Fondą.
Ar įmanoma atsieti kaltę ir pareigą atlyginti neturtinę žalą?
Projektas numato iš Fondo atlyginti neturtinę žalą pacientams. Lietuvos teisinėje sistemoje neturtinės žalos vertinimas yra išimtinė teismo prerogatyva, toks vertinimas reikalauja eilės aplinkybių analizės.
Pagal Civilinio kodekso reguliavimą ir nusistovėjusią teismų praktiką, nustatant neturtinės žalos dydį vertinamos kilusios pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, turtinės žalos dydis, ir t.t.
Jei medikų kaltės klausimas nebus vertinamas, nebus objektyviai įvertintas ir prašomos kompensacijos dydis, nes pagal aiškiai formuojamą teismų praktiką kaltės sunkumo laipsnis nulemia žalos dydį – t.y., kuo sunkesnė kaltė, tuo didesnė neturtinė žala.
Bylų greičiausiai nemažės
Nors projekto rengėjai nurodo, kad modelis lems mažesnį teisminių ginčų skaičių, visgi nėra jokio akivaizdaus ryšio tarp pacientams padarytos žalos atlyginimo be kaltės modelio ir teisminių procesų skaičiaus.
Projektas neuždraudžia pacientui kreiptis į teismą, skundžiant sveikatos priežiūros įstaigų ar kitų valstybės institucijų sprendimus. Žalos atlyginimo tvarką numato ir Civilinis kodeksas, be to, pats projektas numato, jog sveikatos priežiūros įstaigos turės teisę drausti civilinę atsakomybę draudimu turtinei ir neturtinei pacientų sveikatai padarytai žalai atlyginti.
Projektas neišsprendžia nei teisminių ginčų kiekio, nei jų trukmės problemų, nei sveikatos priežiūros įstaigų atsakomybės draudimo poreikio klausimo.
Vadinasi, nepatenkinti pagal naują modelį prašymą išnagrinėjusios tarnybos sprendimu pacientai ir toliau galės kreiptis į teismus, o sveikatos priežiūros įstaigos turės atlyginti teismo priteistos kompensacijos ir jau išmokėtos išmokos skirtumą. Taigi projektas neišsprendžia nei teisminių ginčų kiekio, nei jų trukmės problemų, nei sveikatos priežiūros įstaigų atsakomybės draudimo poreikio klausimo.
Ar naujas modelis prigis mūsų teisinėje sistemoje?
Daug klausimų kelia siūlomo modelio adaptavimas nacionalinėje teisės sistemoje. Projekte įtvirtintas modelis artimiausias Naujosios Zelandijos taikomam modeliui, kur nėra privalomojo sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės draudimo ir žalą atlyginus, pacientas nebetenka teisės kreiptis į teismą.
Tačiau Naujoji Zelandija – bendrosios teisės tradicijos valstybė, todėl tokie teisės kreiptis į teismą ne baudžiamojo pobūdžio bylose apribojimai pateisinami. Tuo tarpu romėnų-germanų teisės tradicijos teisines sistemas turinčiose Skandinavijos šalyse (Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje) taikomas kitoks modelis, kada žala kompensuojama draudėjų susivienijimų ar asociacijų, tačiau pacientai išsaugo teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, nukreiptu prieš gydymo įstaigą ar medikus, todėl šie draudžia savo atsakomybę privalomu draudimu.
Užsienio valstybių patirtis rodo, kad jog žalos atlyginimo be kaltės modelis praktikoje nėra labai veiksmingas. Pavyzdžiui, nors Latvijoje žalos atlyginimo be kaltės modelis įdiegtas nuo 2013 metų, nuo jo įgyvendinimo pražios ir per 2014 metus gauta apie 100 pacientų pretenzijų, iš jų kol kas teigiamas sprendimas dėl žalos atlyginimo priimtas tik dėl 6.
Abejotina, ar pasirinktas efektyviausias problemų sprendimo būdas
Akivaizdu, kad veiksmingai (jei jis toks būtų) veikiantis modelio įgyvendinimo biurokratinis aparatas yra brangus. Aiškinamajame rašte Projekto rengėjai yra paskaičiavę, kad Žalos atlyginimo fondo sudarymui Lietuvoje reikėtų 19 mln. Lt, o žalos sveikatai atlyginimui vien pirmaisiais metais reikėtų išmokėti apie 13 mln. Lt.
Projekto rengėjai vienu didžiausių dabartinio modelio trūkumų nurodo ilgą bylinėjimąsi, išlaidas advokatams. Kaip aptarta aukščiau, labai abejotina, ar siūlomi pakeitimai šias problemas pašalins.
Ar verta steigti žalų klausimus nagrinėjančias papildomas institucijas, kurias turėtų finansuoti valstybė, kurios atliks formalų pretenzijos įvertinimo, o ne realų paciento teisių gynybos vaidmenį? Ar nevertėtų šių tikslų siekti kitomis priemonėmis? Tarkime, paprastinant pacientų patirtos žalos atlyginimo bylų nagrinėjimo tvarką, nustatant bylos nagrinėjimo terminą, didesnį teismo aktyvumą, supaprastintą procesą. Tam galima būtų pasinaudoti jau esamais darbo bylų, viešųjų pirkimų bylų nagrinėjimo principais.
Kita svarstytina alternatyva galėtų būti Vairuotojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo modelis – šiuo atveju įstatymų leidėjas teisės akte yra aiškiai įvardinęs neturtinės žalos sumas ir jas išmoka draudikas.
Vilma Ramanauskaitė yra advokatų profesinės bendrijos „iLAW“ advokatė
