Tailandas apie pirmąjį, jau identifikuoto koronos viruso atvejį informavo sausio 12 d., Japonija – sausio 14 d., JAV – sausio 20 d. Sausio 23 d. virusas pasiekė Europą ir buvo užfiksuotas Prancūzijoje. Vokietijoje COVID-19 pirmą kartą diagnozuotas sausio 26 d., Suomijoje – sausio 28 d., Italijoje – sausio 29 d., Ispanijoje, Švedijoje ir JK – sausio 30 d.
Po šių pranešimų, koronos džinas prisnūdo ir pratūnojo neplisdamas beveik mėnesį laiko. Tad daugumos gyvenimas ir darbai tęsėsi įprastai, kol staiga COVID-19 džinas vasario 21d. pradėjo siautėti tiek Kinijoje, tiek kitose 28 pasaulio valstybėse. Virusas keliavo iš šalies į šalį. Lietuvoje apie jį pranešta ankstyvą vasario 28 d. rytą ir galiausiai kovo 13 d., penktadienį, Juodkalnija tapo paskutine Europos šalimi, kurioje virusas nebuvo užfiksuotas.
Susidūrusios su tokiu pavojingu viruso plitimu, valstybės ėmėsi įvairių priemonių jo stabdymui, apribodamos gyventojų mobilumą, uždarydamos sienas ar įvesdamos karantiną. Lietuva, norėdama apsisaugoti nuo COVID-19, nuo kovo 14 d. uždraudė savo piliečiams keliauti į 18 šalių visame pasaulyje, o kovo 16 d. įvedė karantiną ir apribojo užsieniečių atvykimą.
Per mažiau nei du mėnesius nuo viruso plitimo pradžios, padėtis visame pasaulyje tapo visiškai kitokia. COVID-19 džinas visiškai apribojo žmonių mobilumą pasaulyje, pristabdė ekonomikas, iššaukė įmonių bankrotus ir darbuotojų atleidimą, nekalbant apie susirgimus ir mirtis. Visgi, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Pasaulyje gerokai sumažėjo užterštumas, atpigo degalai, pradėjome rūpintis higiena, kuri bus labai aktuali ir ateityje, tėvai pradėjo leisti daugiau laiko su vaikais.
O kaip COVID-19 paveikė žmonių, kurie darbo reikalais keliauja į užsienį, pvz. darbo ir projektų susitikimus, seminarus, konferencijas ir pan., gyvenimą, kai jų kelionės buvo sumažintos ar atšauktos? Deja, nėra statistikos kiek šių darbo keliautojų savo kelionių metu užsikrėtė ir mirė dėl viruso. Tačiau neabejotinai, kad įvestas karantinas ir kelionių ribojimai padarė pokyčius jų darbui ir gyvenimui.
Mokslinėje literatūroje išskiriama, kad žmonės keliaudami į užsienį darbo reikalais, susiduria su įvairiais iššūkiais, susijusiais su kelionėmis. Dažniausiai minimi yra pačių keliautojų ir jų šeimų patiriamas stresas, šeimos problemos, darbo ir asmeninio gyvenimo balanso ir sveikatos problemos. Paskutiniu metu kyla ir keliautojų saugumo (fizinio ir sveikatos) rizika, kurių aktualumas ateityje dar labiau išaugs.
Gal COVID-19 yra priežastis, pakeisianti mūsų tradicinį būdą ir supratimą apie darbo keliones.
Išplitus COVID-19 Europoje, apklausėme 151 asmenį, kuris vienokiais ar kitokiais darbo reikalais keliavo į užsienį 2019 m. Dauguma jų į užsienį darbo reikalais buvo išvykę po keturis kartus ir praleido ten daugiau nei 20 d. per metus.
Klausiant apie jų problemas kelionių metu 2019 metais, daugiau nei 60 procentų respondentų paminėjo, kad susidūrė su stresu, darbo ir asmeninio gyvenimo subalansuotumo problemomis ir laiko skirtumų sukeltomis problemomis.
Virš keturiasdešimt procentų atsakiusiųjų teigė, kad dėl darbo kelionių turėjo šeimos ir fizinių sveikatos problemų, daugiau nei trečdalis susidūrė su psichologinėmis sveikatos problemomis. Beveik 78 procentai apklaustųjų norėjo sumažinti savo kelionių skaičių ir dėl to patiriamą stresą.
Plintant COVID-19, daugelis šalių užvėrė savo sienas, dėl to gerokai sumažėjo ir darbo kelionių. Remiantis atliktu tyrimu, kelionės, susijusios su darbu, buvo atšauktos 80 procentų respondentų. 60 procentų iš jų nurodė, kad dėl COVID-19 jiems sumažėjo darbo krūvis.
Klausiant apie jų psichinius ir fizinius gerovės pokyčius COVID-19 metu, rezultatai atskleidė, kad stresas, psichinės ir fizinės problemos sumažėjo daugiau nei 40 procentų respondentų. Dar žymesni teigiami pokyčiai buvo pastebėti asmeniniame respondentų gyvenime.
Beveik 78 procentai apklaustųjų norėjo sumažinti savo kelionių skaičių ir dėl to patiriamą stresą.
Daugiau nei pusė jų pastebėjo, kad sumažėjo darbo ir asmeninio gyvenimo balanso, šeimos ir santykių problemos. Labiausiai išryškėjo (63 procentai) sumažėję laiko skirtumo problemos. Visgi, net 70 procentų respondentų norėtų darbo kelionių ateityje, nes jos teigiamai veikia motyvaciją, pasaulėžiūrą ir toleranciją.
Taigi, nors tyrimas atliktas praėjus mėnesiui po kelionių apribojimų, tačiau jau matome, kad kelionių skaičiaus sumažėjimas dėl COVID-19, teigiamai paveikė žmonių, keliaujančių į užsienį darbo reikalais, gyvenimą.
Tad gal COVID-19 yra priežastis, pakeisianti mūsų tradicinį būdą ir supratimą apie darbo keliones. Galbūt bent dalį kelionių būtų galima pakeisti vaizdo konferencijomis, diskusijomis internetu, skambučiais ir pan.
Perėjimas nuo tiesioginių prie nuotolinių susitikimų leistų sumažinti kelionių išlaidas, keliautojų patiriamą stresą ir pagerinti jų bei jų šeimų psichinę ir fizinę gerovę. Tiesiog dirbdami nuotoliniu būdu, darbuotojai neturėtų pamiršti neigiamų jo aspektų ir rūpintis darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra, nes tai jiems gali tapti nauju iššūkiu.
Vilmantė Kumpikaitė-Valiūnienė yra Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto profesorė.
