Aiškinama, kad dingęs vaikas yra toks, dėl kurio yra paskelbta paieška. Nerandama, nes išvyko į užsienį ir nedeklaravo išvykimo. O kodėl neskelbiama paieška? Kodėl nedeklaravo išvykimo?
Tuometiniam generaliniam policijos komisarui Sauliui Skverneliui siūliau inicijuoti pakeitimus, kad policija pati turėtų teisę paskelbti asmens paiešką, o ne laukti tėvų ar globėjų pareiškimo. Tačiau gavau atsakymą, kad pačios seniūnijos turi susiieškoti savo vaikus ir tai – ne policijos darbas.
2015-2016 mokslo metais nerastų vaikų iki 16 metų yra 2358. Per šiuos mokslo metus dingo 1186 vaikai!
Kasmet susirenku duomenis apie mokyklos nelankančius ir nesimokančius vaikus. Mokyklos nelankantis mokinys – tai toks vaikas, kuris yra įregistruotas Mokinių registre, tačiau per mėnesį be pateisinamos priežasties praleidęs daugiau kaip pusę pamokų. Tokių vaikų iki 18 metų šiais mokslo metais Lietuvoje yra 103.
Nesimokantis vaikas apibrėžiamas kaip Lietuvos Respublikos gyventojų registre įregistruotas vaikas iki 18 metų, bet nėra ir nė karto nebuvo registruotas nė vienoje šalies mokykloje (t.y. nėra įregistruotas Mokinių registre), bet yra užfiksuotas vaiko gimimas.
Nesimokantys vaikai yra grupuojami pagal nesimokymo priežastis: išvykę į užsienį, neįgalūs, pakeitę gyvenamąją vietą pakeitimas, neleidžia tėvai, kitos priežastys ir NERASTI.
2012-2013 m. buvo nerasti 1703 vaikai iki 16 metų, 2013-2014 m. neradome 1879 vaikų iki 16 metų, 2014-2015 m. – 1172 vaikų iki 16 metų. 2015-2016 mokslo metais nerastų vaikų iki 16 metų yra 2358. Per šiuos mokslo metus dingo 1186 vaikai!
Nesimokančių vaikų iki 16 metų šiemet turime daugiau nei 16 tūkst., 12 tūkst. pažymėta informacinėse sistemose – yra išvykę į užsienį.
Ką galime galvoti? Vis dažniau pasirodo pranešimų apie vaikus, vežamus vogti į užsienį. 2013 m. pasirodė pranešimai apie Norvegijoje sulaikytus vagiliaujančius nepilnamečius vaikus iš Tauragės. Apie lietuvių vagystes Tauragės teisėsaugininkai sužinojo tik tada, kai į juos kreipėsi norvegų teisėsaugininkai.
„Vienas buvo išvežtas tris kartus, kitas – keturis. Pinigų nėra, darbo nėra. Čia kas antrame kaime po kelis rastum, kurie važiavo vogti į užsienį. Mergaitės tam dar labiau tinka, nes jas ne taip greit įtaria“, – rašė tuomet Lietuvos spauda.
Visi nukentėjusieji – neturtingi 15-17 metų vaikai, kilę iš alkoholikų šeimų. Išvežti vaikai buvo verčiami vogti kiekvieną dieną. Jiems buvo grasinama, kad jei atsisakys vogti, bus įmesti į šulinį, neparveš į Lietuvą. Paaugliai visiškai priklausė nuo juos išvežusių asmenų – nakvojo palapinėse arba automobilyje, visiškai neturėjo pinigų net maistui ir nežinojo, kur kreiptis pagalbos.
Šiais metais jau pranešama apie Ariogaloje gyvenančių vaikų išnaudojimą. Tačiau situacija jau pasikeitusi: vaikai vežami daryti sunkesnių nusikaltimų į Austriją, Šveicariją, Belgiją. Anksčiau buvo vežami nebaudžiamo amžiaus vaikai – jaunesni nei 14 metų, o dabar taikomasi į šešiolikmečius ir septyniolikmečius. Šie vaikai vykdo ginkluotus plėšimus, dažniausiai juvelyrinėse parduotuvėse.
Teisėsaugos atstovai Tauragės atveju bandė sumenkinti problemos svarbą: „Ką jūs čia tą patį faktą vis kartojate? Norvegijos vagysčių istorija nutiko ne dabar. Tauragės regionas nėra niekuo išsiskiriantis šiuo požiūriu“, – rašė tuometinė spauda. Kai Generalinės prokuratūros paklausiau, kokios buvo taikomos apsaugos priemonės nepilnamečiams, sutikusiems liudyti, gavau atsakymą apie prevencines programas vykdomas kaimo vietovėse, socialinės rizikos šeimose, vaikų globos namuose ir pasakojimus, kokiuose mokymuose dalyvavo prokuratūros atstovai.
1000 nusikaltimų per metus įvykdo Suomijos gyventojai, o 900 – Lietuvos piliečiai, iš jų pusę – nepilnamečiai. Ir šie faktai yra žinomi mūsų teisėsaugai.
Trejus metus policija stebėjo, kaip į užsienį daryti nusikaltimų vežami Ariogalos vaikai, tačiau ikiteisminių tyrimų dėl to nepradėdavo arba vos pradėjusi turėdavo nutraukti.
Nesenai teko viešėti Suomijoje ir bendrauti su čia reziduojančiu Lietuvos ambasadoriumi. Mane sukrėtė jo išsakyti teiginiai apie lietuvių padaromas nusikalstamas veikas šioje šalyje: 1000 nusikaltimų per metus įvykdo Suomijos gyventojai, o 900 – Lietuvos piliečiai, iš jų pusę – nepilnamečiai. Ir šie faktai yra žinomi mūsų teisėsaugai.
Dar noriu pacituoti vieną pasiaiškinimą, kodėl negalime rasti 2358 vaikų. Iš Sauliaus Skvernelio vadovaujamos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. balandžio 15 d. gavau atsakymą: „Manome, jog savivaldybių administracijos nenustato dalies vaikų nesimokymo pagal privalomojo švietimo programas priežasčių, nes neranda vaikų pagal deklaruotos gyvenamosios vietos adresą ir nenustato jų faktinės gyvenamosios vietos“.
Sužibo viltis išsiaiškinti, kur gyvena tie dingę vaikai, nes įsigaliojus gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymui iki šių metų liepos 1 d. turėjo nebelikti gyventojų deklaravusių savo gyvenamąją vietą prie savivaldybės ir privalėjo nurodyti tik tikrąją, faktinę gyvenamą vietą.
Ir vėl atsitrenkėm į sieną, kuomet Kristina Miškinienė, Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė, pateikė siūlymą įstatymo įsigaliojimą atidėti iki 2017 m. liepos 1 d. Seimas pritarė.
Kaip visiems patogu, vėl niekas neaišku ir yra kuo pasiteisinti.
Vincė Vaidevutė Margevičienė yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narė
