Pirmosios ekspedicijos, organizuotos bendrijos „Lemtis“, išlydėtuvėse patyręs ekspedicijų į Sibirą dalyvis Tomas Kazulėnas sakė: „Nuvykę į tremties vietas ten ieškome kapinių, jas sutvarkome, atstatome kryžius, tvoreles. Po mūsų apsilankymo kapinės pasikeičia neatpažįstamai, nes per 50 metų jų niekas nebūna aplankęs. Aišku, efektas trumpalaikis. Po kelių metų jos vėl bus apaugusios žolėmis, bet svarbus pats apsilankymo faktas, svarbu sukalbėti maldą ir pagerbti mirusiuosius. Išlikusiuose kaimuose tenka sutikti ir mūsų tautiečių, likusių gyventi tremtyje. Su visais pabendraujame, papasakojame apie Lietuvą, teiraujamės, kaip jiems čia sekasi gyventi, ar nenorėtų grįžti į Lietuvą? Po to laukia graudūs atsisveikinimai.“
Kai 1990 metais nuvykome į Sibirą parsivežti mano tėvelio palaikų, kapą nesunkiai radome, nes labai gerai atsimenu, kad jį žymėjo iš kedro sukaltas 4 metrų aukščio kryžius. Pagal šį kryžių ir kiti atvykusieji rado savo artimųjų kapus. Todėl taip svarbu kapinėse atnaujinti užrašus, sutaisyti kryžius.
Prasidėjus mokslo metams ekspedicijos dalyviai vyksta į mokyklas, kad moksleiviams pasakotų savo įspūdžius ir parodytų nuotraukas iš tremties vietų, pasakotų apie nuveiktus darbus, pateiktų istorinę tiesą apie lietuvių tautos genocidą. Moksleiviams tokios unikalia patirtimi iliustruotos paskaitos būna labai įdomios.
Sovietinės okupacijos metu tremtį išgyvenę žmonės patyrė tris tapatybės lūžius.
Veža nuoširdžių dovanų
Šį kartą vykstantieji į Sibirą veža dovanų – simbolinių relikvijų ten sutiktiems lietuviams. Paskelbus žinią, kad yra galimybė perduoti kažką lietuviško į šaltąjį Sibirą, žmonės atnešė šventų paveikslėlių, rožančių, kuriuos prašė padėti ant kapų. Įdėjo ir maldaknygių, gintaro dirbinių, Just.Marcinkevičiaus eilėraščių CD ir kitų dovanų lietuviams. Tremtį išgyvenę žmonės yra jautrūs, todėl labai nuoširdžiai rinko lauktuves likusiems gyventi tremtyje.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Šilalės skyriaus Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkė Teresė Uksienė prašė sutiktiems lietuviams Krasnojarsko krašte perduoti, kad jei norėtų atvykti į Lietuvą, aplankyti tėvų ar savo gimtas vietas, būtų laukiami, sutikti, apgyvendinti ir nuvežti į jiems brangias vietas. Ši buvusi politinė kalinė prašė perduoti jos poezijos knygelę, kurioje įrašė dedikaciją.
Poezijos knygelę ekspedicijos dalyviams perdavė ir Veronika Burneikienė, buvusi tremtinė. Ji taip pat parašė laišką lietuviams, nurodė savo kontaktus ir prašė perduoti, kad labai norėtų susiskambinti ir pabendrauti nors telefonu.
Žaviuosi mūsų žmonėmis – jie visada energingi, kūrybingi, užjaučiantys ir nuoširdūs.
Nepraėjo be pėdsakų
50 metų okupacijos paliko atspaudą kiekvienam iš mūsų ir, greičiausiai, įsispaudė genetinėje atmintyje. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje pradedama kalbėti apie tremties pasekmes senatvėje. Mokslininkai jau atlieka tyrimus ir nagrinėja socialinius tremties aspektus, kurie leis aiškiai įvardyti pasekmes bei galėsime spręsti, kam kokios pagalbos reikia ir kiek tai kainuos valstybei.
Seime vykusioje mokslinėje–praktinėje konferencijoje „Tremties istorinė ir socialinė atmintis: gyvenimas po lemties ženklu“ įstrigo profesoriaus Vyliaus Leonavičiaus pranešimas, kuriame jis pateikė tremtį išgyvenusių žmonių socialinį–psichologinį portretą.
Sovietinės okupacijos metu tremtį išgyvenę žmonės patyrė tris tapatybės lūžius: Sovietinės okupacijos laikotarpį tremtyje, sovietinės okupacijos laikotarpį Lietuvoje ir Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Okupacijos laikotarpiu žmonės buvo priversti spręsti savo tapatybės klausimą. Klasikinės sociologijos požiūriu, mes save suvokiame taip, kaip mus suvokia aplinkiniai. Tremtis yra toks išbandymas, kai prieš savo valią patalpinama į visai kitą situaciją (gyvenimo sąlygos, socialinis statusas), kai nebesi tuo, kuo save laikei. Toks suvokimas yra labai tragiškas žmonėms. Tremtinio tapatybė yra dviprasmiška: netapatina savęs su ta situacija, į kurią pateko, bet ir neslepia savo asmenybės. Tremtyje religinės šventės, simbolika buvo labai svarbios, jos padėjo išlaikyti tapatybę, dėl kurios žmonės buvo ištremti.
Sovietų laikotarpiu žmonės jautė naštą, lyg būtų pažymėti, bet negalėdami tos žymės atsikratyti. Grįžę iš tremties buvo priversti slėpti savo bruožus ir tapatybę. Žmonės išgyveno psichologinį diskomfortą. Ką reiškia visuomenei, kai tokių žmonių yra ne dešimtys, o šimtai tūkstančių, kai tokia padėtis tęsiasi 50 metų? Kokia įtaka padaryta jų bendravimui ir santykiams? Kančia turėjo įtakos ir žmonėms, gyvenantiems šalia, jau Lietuvoje. Jiems susiformavo savita pasaulio samprata.
Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis sugražino tą tapatybę, kurią augino ir ugdė tėvai. Tai įvardijamas kaip pozityvus lūžis. Nepriklausomybė leido atvirai deklaruoti savo tapatybę, leido bendrauti ir stiprinti pilietinę visuomenę.
„Mokslininkams svarbu aiškintis ir suprasti, kokią įtaką daro tremties patyrimas dabarčiai. Labai gaila, bet šie tyrimai dar tik prasideda“, – sakė VDU profesorius V.Leonavičius.
Turbūt todėl buvę tremtiniai, iki skausmo suvokdami simbolinių relikvijų prasmę, taip nuoširdžiai nešė jas ekspedicijos dalyviams ir prašė perduoti Sibire gyvenantiems lietuviams bei rožančiais ir šventais paveikslėliais papuošti kapų kryžius.
Lietuvoje 1940-1952 metais žuvo 25000 asmenys, repatrijavo ar pasitraukė iš Lietuvos 444000 asmenys, rezistentų, jų šeimų narių, rėmėjų (neįskaičiuojant mirusių kalėjimuose ar tardymų metu) žuvo 21556, išvežta į lagerius ir tremtį (neįskaičiuojant kalintų tik Lietuvoje) 275697 asmenys.
Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje pradedama kalbėti apie tremties pasekmes senatvėje.
Prašė atsiliepti istorijos liudytojus
Minėtos konferencijos metu mokslininkai sakė, kad jiems reikia mūsų visų pagalbos, ragino nelaukti, kol tyrėjai ateis ir užrašys atsiminimus, bet patiems imti ir užrašyti, nes mokslo požiūriu tai yra neįkainojama informacija. Jokiais būdais negalima to nusinešti į kapus.
Kaip tik dėl to pagalbos prašė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, kviesdama atsiliepti vieno tragiško įvykio liudytojus.
1948 m. gegužės 24 d. ankstyvą rytą iš Viduklės geležinkelio stoties pajudėjo 46 vagonų ešelonas su 1271 tremtiniu. Po savaitės sąstatas, įvažiuodamas į Jumatovo geležinkelio stotį (23 km iki Ufos, Baškirijos sostinės), įsirėžė į stotyje stovėjusį prekinį traukinį. Sovietiniai pareigūnai nurodė, kad mašinistas ir jo padėjėjas užmigo ir nepamatė raudono šviesoforo signalo.
Pagal Baškirijos Vidaus reikalų ministerijos atliktą tyrimą žuvo 19 tremtinių, 57 sužaloti iš jų 11 labai sunkiai. LGGRTC turimais duomenimis, mirė 25 asmenys, 5 iš jų mirė ligoninėje. Medicinos pagalba, atvykusi iš Ufos, pirmiausia buvo suteikiama ne tremtiniams, kurie buvo sutraiškytuose vagonuose, o nežymius sužalojimus patyrusiems konvojaus kareiviams. Daugelis žuvusiųjų netoliese Jumatovo geležinkelio stoties ir buvo užkasti.
Neteko girdėti, kad ta vieta būtų kaip nors pažymėta ar įamžinta. Galbūt viešumas padės surasti įvykio liudytojus, tuos, kurie stebuklingo atsitiktinumo dėka atsidūrė netoliese katastrofos arba girdėjo pasakojimų apie ją.
Klausydama tokių ir panašių istorijų negaliu būti abejinga didelės dalies tautos likimui, jų pačių ir artimųjų išgyvenimams. Galbūt todėl nuoširdžiai istorijai neabejingų jaunuolių grupės kasmet aplanko iš Sibiro taip ir nesugrįžusių tautiečių amžinojo poilsio vietas. Ačiū jiems už tai.
Vincė Vaidevutė Margevičienė yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė
