Prieš oficialų balsavimą nuskambėjus L.Graužinienės kalbai iš Seimo tribūnos, opozicijos bei socialdemokratų lyderiai netruko išsigąsti ir imti viešai svarstyti, kaip šis politinis manevras pakeis Lietuvos vidaus politikos gaires. Nors L.Graužinienės atėjimas į Seimo pirmininkės postą buvo palydėtas nemažos humoro dozės žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose, tai nebuvo atsitiktinis Darbo partijos sprendimas.
Kodėl L.Graužinienė?
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad V.Uspaskichą apėmė sezoninė depresija ir jis nusprendė leisti vairuoti Seimo laivą politikei, kuria pasitikėjimo nejaučia nei žiniasklaida, nei valstybės vadovė. Tačiau tai – tik pirmas klaidingas įspūdis. V. Uspaskicho sprendimas į Seimo pirmininkes deleguoti L.Graužinienę ir nutylėti V. Gapšio nušalinimą nuo pareigų – gerai apgalvotas sprendimas, kuris turi potencialo: juo bandoma konsoliduoti savo rinkėjų bazę ir apsunkinti prezidentės kritiką Darbo partijos adresu.
Nors Darbo partija yra itin centralizuota politinė jėga, jos viduje, kaip ir kiekvienoje partijoje, netrūksta ambicingų individų ar grupių, norinčių kilti politinės karjeros laiptais. Žinoma, kad svarstant L.Graužinienės kandidatūrą į Seimo pirmininkes Darbo partijos nariai nebuvo vieningi. Juk V.Uspaskichas galėjo „komandiruoti“ į Seimo pirmininko postą ne tik lojaliąją L. Graužinienę, o ir ryškesnį ar kovingesnį kolegą.
Tad kodėl Seimo pirmininke tapo L.Graužinienė, o ne kitas Darbo partijos atstovas? Nors V.Gapšys ir buvo tinkamas Darbo partijos vėliavnešys, virš jo galvos pakibę įtarimai, teisminis procesas ir kritika ilgainiui galėjo pradėti kenkti partijos reputacijai. Net jei Darbo partijos rinkėjai ir nepatikėtų, kad V.Gapšys yra kaltas, ne mažiau žalos partijos populiarumui padarytų ir rinkėjų baimė, kad jis gali būti nubaustas. Rinkėjų akyse nepakanka būti teisiu, reikia įrodyti, kad esi stiprus lyderis, kad gali valdyti.
L.Graužinienė turėtų kaip įmanydama išlaikyti tokį savo įvaizdį, kokį pristatė kalbos Seime metu. Taip ji gali ne tik mobilizuoti savo partijos rinkėjus, bet ir komplikuoti prezidentės kritiką darbiečių atžvilgiu.
Turint omeny tarp Darbo partijos ir prezidentės tvyrančią įtampą, V.Gapšio pirmininkavimas turėjo dar porą trūkumų: jauną amžių ir aršų būdą. Reikia pripažinti, kad vyresnio amžiaus mažesniuose miesteliuose gyvenančiam Darbo partijos elektoratui psichologiškai ne itin priimtina, kai kur kas jaunesnis asmuo kritikuoja ir konfliktuoja su vyresne, itin gerbiama moterimi. Lyčių aspektas čia irgi griežia ne paskutiniuoju smuiku.
V.Gedvilas – vyresnis, bet nuo V.Gapšio skiriasi kaip diena nuo nakties. Jis – visiškai kitokios charizmos asmuo: malonus ir nekonfliktiškas, populiarus krepšinio treneris. Mesti tokį žmogų į konflikto su prezidente smaigalį reiškia švaistyti politinį „resursą“. Jis daug geriau tinka rinkiminiam vaidmeniui, pavyzdžiui Darbo partijos kandidatų sąrašo į Europos Parlamentą viršūnėje. Tačiau, ką turi L.Graužinienė, ko trūksta V.Gapšiui ir V.Gedvilui?
Pirmiausia, ji puikiai atstovauja Darbo partijos elektoratui, kuriam V.Gapšio aršumas ir atkaklumas, konfrontuojant su prezidente, gali atrodyti nepriimtinas. L.Graužinienė yra protingas pasirinkimas, siekiant išvengti konflikto: ji – moteris, ji – vyresnė ir ji – artimesnė paprastam rinkėjui.
L.Graužinienė savo kalboje Seime strategiškai gudriai panaudojo tarmišką žodį „honorava“. Daugeliui tai galėjo pasirodyti, kaip oficialiai kalbai netinkamas žodis, bet būtent taip kalba nemaža dalis Darbo partijos rinkėjų. Šis žodis, kartu su Seimo pirmininkės prisistatymu mylinčia mama, „kartais – moteriškai paslaptinga“, yra simboliai, reiškiantys, kad vieną svarbiausių valstybės postų turi galimybę užimti žmogus, kuris šneka paprastų žmonių kalba ir atstovauja jų interesams.
Ir nors didmiesčiuose gyvenantys politikos apžvalgininkai ir kiti intelektualai baisisi L Graužinienės rafinuotumo stoka, ji ir nesiekia intelektualės reputacijos. Tiesą sakant, L.Graužinienė turėtų kaip įmanydama išlaikyti tokį savo įvaizdį, kokį pristatė kalbos Seime metu. Taip ji gali ne tik mobilizuoti savo partijos rinkėjus, bet ir komplikuoti prezidentės kritiką darbiečių atžvilgiu.
Konfliktai su prezidente įgaus naują pagreitį?
Žinoma, daugeliui kyla klausimas, o ką daryti prezidentei? V.Uspaskicho žingsnis „tvirtinti“ L.Graužinienę Seimo pirmininke buvo iššūkis ir akibrokštas valstybės vadovei, prieš kelis mėnesius atsisakiusiai tvirtinti L.Graužinienės kandidatūrą į Socialinės apsaugos ir darbo ministrės postą. Vis tik D.Grybauskaitės akistata su naująja Seimo pirmininke neišgąsdins, o galimi konfliktai net pasitarnaus abiem, stiprinant savo pozicijas. Tai pagilins vertybinę ir socialinę takoskyrą tarp elito ir paprastosios liaudies.
D.Grybauskaitės ir L.Graužinienės konfliktas pagilins vertybinę ir socialinę takoskyrą tarp elito ir paprastosios liaudies.
Įsisiūbavus konfliktams susiklostys abiem pusėms palanki terpė siekti populiarumo tarp savų auditorijų. Juk vertinant psichologiškai, bet koks Prezidentės, elito atstovės, puolimas ir kritika paprastos moters atžvilgiu, Darbo partijos rinkėjų bus traktuojami kaip silpnesnio skriaudimas. Nors Lietuvai tai nežada nieko gero, abiem pusėms apsimokės nesutarti: L.Graužinienė konfliktu sustiprins savo pozicijas tarp Darbo partijos rinkėjų ir pagilins elito bei paprastų žmonių priešpriešą, tuo tarpu D.Grybauskaitė, reikšdama pretenzijas Seimo pirmininkei, puoselės turtingesnių, labiau išsilavinusių miestiečių palankumą. O tai gali reikšti, kad ji bus išrinkta antrai kadencijai.
Apibendrinant, Darbo partijai naudinga L.Graužinienės pozicija Seimo pirmininkės poste, nes ji, palyginti su V.Gedvilu, labiau konfliktuos su prezidente, tačiau labiau nei V Gapšys mobilizuos darbiečių elektoratą.
dr. Vincentas Vobolevičius yra politologas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto lektorius
