Priklausomai nuo gaminamo produkto ir naudojamo technologinio proceso, gaminant 1 toną produkcijos susidaro apie 75–275 m3 stipriai užterštų nuotekų. Skirtingų šaltinių duomenimis, tokiose nuotekose gali būti iki 700 skirtingų cheminių medžiagų, tarp kurių problemiškiausios yra dervos, chlorinti organiniai junginiai, fenoliai, sunkieji metalai ir kt. Kai kurios iš šių medžiagų pasižymi endokrininę sistemą ardančiu poveikiu.
Nuotekose gausu sunkiai biologiškai skaidomų medžiagų. Šias nuotekas sunku prisotinti deguonimi, kuris yra būtinas aerobiniam nuotekų valymui.
Anot KTU Aplinkosaugos technologijos katedros docento Viktoro Račio, popieriaus ir kartono gamybos nuotekų valymas kelia daug technologinių iššūkių tiek nuotekų valymui, tiek ir vandens srautų optimizavimui įmonių viduje. Nuotekose gausu sunkiai biologiškai skaidomų medžiagų. Šias nuotekas sunku prisotinti deguonimi, kuris yra būtinas aerobiniam nuotekų valymui. Sunkumai kyla dėl didelio kiekio juose esančių sulfitų, kurie suvartoja deguonį, oksiduodamiesi iki sulfatų. Esant dideliam sulfatų kiekiui, pastarieji kristalizuojasi ir užkemša valymo įrenginius.
Negana to, nuotekoms užsistovėjus, vyksta sieros junginių redukcija iki sieros vandenilio, merkaptanų ir kitų junginių, pasižyminčių itin nemaloniu kvapu. Tiesa, šių medžiagų kvapo slenkstis yra žemas, o nemalonus kvapas juntamas gerokai anksčiau negu pasireiškia jų toksinis poveikis. Žinoma, nemalonūs kvapai sukelia didelį diskomfortą, net jei ir nėra labai kenksmingi.
Tai, jog tenka kalbėti apie tyčinę aplinkos taršą Lietuvoje 2020-aisiais, yra tiesiog apgailėtina.
Praėjusiame šimtmetyje atlikta nemažai tyrimų Kanadoje, JAV, Azijos ir kitose šalyse, kur iki 1990-ųjų į aplinką dar buvo išleidžiamos tokio tipo nuotekos tik po pirminio apvalymo. Ilgalaikiai moksliniai tyrimai atskleidė reikšmingą popieriaus ir kartono gamybos nuotekų poveikį vandens ekosistemoms. Nustatyta, kad tokios nuotekos būna ūmiai, o kartais ir mirtinai toksiškos vandens organizmams, taip pat pastebėti fiziologiniai žuvų pokyčiai, pavėluota jų branda bei dauginimosi sutrikimai. Tai daugiausia lemia nuotekose esančios reprotoksinės ir endokrininę sistemą ardančios medžiagos. Nederėtų pamiršti, kad šios medžiagos kaupiasi pačiose žuvyse, taigi, valgydami tokią žuvį, esame veikiami ir mes patys.
Tai, jog tenka kalbėti apie tyčinę aplinkos taršą Lietuvoje 2020-aisiais, yra tiesiog apgailėtina. Dar apmaudžiau, kad neapsieita ir be aplinkosaugos sistemos darbuotojų aplaidumo. Belieka tikėti, kad naujieji Nepriklausomybės kartos specialistai atsineš kokybiškai naują socialinės atsakomybės bei aplinkosaugos sampratą. Didėjantis visuomenės aktyvumas tam teikia vilčių.
Violeta Kaunelienė yra KTU Cheminės technologijos fakulteto Aplinkosaugos katedros vedėja.
