Pastaruoju metu girdime apie paramą šeimai, šeimos sampratą, tačiau ar tikrai tai, kad apie tai kalbama, reiškia, jog Lietuvoje turime nuoseklią šeimos politiką? Deja, dabartinė šeimos politikos padėtis Lietuvoje visgi dar yra nepakankamai gera.
Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje valstybei yra nustatyta pareiga įgyvendinti efektyvią šeimos politiką, kuri tinkamai ir veiksmingai saugotų ir remtų šeimą, užtikrintų palankias sąlygas auginti vaikus ir juos auklėti.
Pirmiausiai tokia pareiga valstybei yra nustatyta Lietuvos pagrindiniame įstatyme – Konstitucijoje, kurios 38 straipsnyje nurodoma, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ Taigi jau pačiame pagrindiniame įstatyme valstybei yra numatyta pareiga globoti šeimą kaip svarbią visai visuomenei vertybę.
Antra, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.3 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog „Šeimos įstatymai ir jų taikymas turi užtikrinti šeimos ir jos reikšmės visuomenėje stiprinimą, šeimos narių tarpusavio atsakomybę už šeimos išsaugojimą ir vaikų auklėjimą, galimybę visiems šeimos nariams tinkamai įgyvendinti savo teises ir apsaugoti nepilnamečius vaikus nuo netinkamos kitų šeimos narių bei kitų asmenų ir kitokių veiksnių įtakos.“ Taigi šiomis minėtomis nuostatomis valstybė ir jos institucijos yra įpareigotos imtis veiksmų, kad visapusiškai būtų užtikrinta parama šeimai.
Šeimos stiprinimo įstatymo projektas parengtas tikrai laiku ir belieka tikėtis, kad jis nepasiklys Seimo koridoriuose ir komitetuose, o kuo greičiau išvys dienos šviesą.
Lietuva 2008 m. priėmė Valstybinę šeimos politikos koncepciją, kurioje numatyta įvairių priemonių, kaip būtų galima sustiprinti šeimos institutą. Koncepcijoje nurodoma, jog darni šeima pati savaime yra gėris, nes atitinka prigimtinius asmens poreikius ir socialumą ir leidžia visiškai juos išreikšti.
Koncepcijoje taip pat nurodoma, jog santuoka grindžiama šeima yra istoriškai ir moksliškai patvirtintas patikimiausias institutas, sudarantis geriausias sąlygas visų jos narių visapusiškam ir visaverčiam prigimtinių galių bei socialinių įgūdžių ugdymui(si). Todėl šeima yra visuomenės pažangos pagrindas, tautos gerovės ir išlikimo garantas. Tačiau šios koncepcijos kaip programinio dokumento įgyvendinimui reikalingi įpareigojantys teisės aktai, o ne vien programiniai dokumentai.
Šiuo metu šeimos santykius reglamentuoja kitų teisės šakų teisės aktai, susiję su darbo santykiais (Darbo kodeksas, Užimtumo rėmimo įstatymas, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas), taip pat teisės aktai, nustatantys paramos teikimą nepasiturinčioms šeimoms (Išmokų vaikams įstatymas, Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimos ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymas ir pan.).
Tačiau nuoseklaus įvairiapusės paramos šeimai teisinio reguliavimo, kuris būtų taikomas ne tik tiems, kurie jau yra sudėtingoje situacijoje, tačiau ir toms šeimoms, kurioms sekasi geriau, kuris atskleistų šeimos vertę, neturime. Civilinio kodekso nuostatos yra daugiau skirtos būtent vidiniams šeimos santykiams reglamentuoti, tačiau nenustato įvairiapusės paramos šeimai sistemos.
Žvelgiant į ateitį, tiek Europa, tiek Lietuva yra išsikėlusios tikslą stiprinti šeimą. Europos Komisijos išvadoje dėl iššūkių Europai 2030 metais nurodoma, kad demografijos krizės akivaizdoje šeimos politikos būtinybė tampa akivaizdi.
Dokumente nurodoma, jog „visų pirma turėtų būti įgyvendinama šeimai palanki politika, kuria siekiama stabilizuoti ar padidinti gimstamumo lygį.“ Lietuvos strategijoje 2030 metams „Lietuva 2030“ raginama stiprinti šeimos institutą, kuriant šeimai palankią aplinką: plėsti kompleksinių paslaugų ir infrastruktūros šeimai sistemą, sudaryti palankias sąlygas šeimos prokreacinės funkcijos įgyvendinimui, formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į šeimą. Sudaryti palankias sąlygas derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus: užtikrinti vaikų priežiūros ikimokyklinių įstaigų prieinamumą, išplėtoti popamokinio užimtumo ir bendruomenės centrų veiklą, sudaryti galimybes pasirinkti lankstų darbo grafiką.
Atsižvelgiant į šiuos tikslus džiugu pažymėti, jog šiuo metu Seime bus svarstomas parlamentinės grupės „Už šeimą“ narių parengtas Šeimos stiprinimo įstatymo projektas. Parengto įstatymo projekto tikslas – įtvirtinti teisinių nuostatų sistemą, užtikrinančią sudarymą sąlygų, padedančių kurti, išsaugoti bei stiprinti šeimą, kaip pirminę ir prigimtinę bendruomenę bei palankiausią vaiko augimo, vystymosi ir ugdymo aplinką, užtikrinančią Lietuvos valstybės bei tautos gyvybingumą ir istorinį išlikimą.
Šeimos stiprinimo įstatymo projekte numatoma, kad valstybėje bus vykdoma ilgalaikė ir nuosekli, šeimos lūkesčius atitinkanti šeimos politika. Projekto 5 straipsnyje numatomos aštuonios prioritetinės šeimos stiprinimo kryptys.
Valstybė įpareigojama sudaryti galimybę šeimoms gauti pakankamas pajamas, plėtoti lanksčias užimtumo formas, sudaryti palankias sąlygas šeimos verslui, plėtoti šeimoms palankią mokestinę ir socialinio draudimo sistemas, paramos teikimą. Projekte numatomos ir kompleksinės pagalbos šeimai priemonės, kurios stiprintų šeimos gebėjimus savarankiškai spręsti savo socialines problemas. Pabrėžiamas ir teigiamo visuomenės požiūrio į šeimą stiprinimas, kuris būtų formuojamas tiek per visuomenės informavimo priemones, tiek per renginius ar kitas laisvalaikio formas.
Kaip nurodo minėto įstatymo projekto rengėjai įstatymo projekto aiškinamajame rašte, Lietuvos gyventojų mažėja nuo 1992 m. Tų metų pradžioje Lietuvoje gyveno 3706,3 tūkst. žmonių, 2015 m. 12 mėn. pradžioje – tik 2890,7 tūkst., t. y. per 24 metus Lietuvos gyventojų sumažėjo gerokai daugiau nei pusė milijono – 815 tūkstančių, arba daugiau nei penktadaliu (22 %).
Lietuvos statistikos departamentas prognozuoja, kad 2050 m. žmonės virš 65 metų, palyginus su bendru gyventojų skaičiumi, sudarys 28,4 proc., taigi beveik trečdalį, Lietuvos visuomenės (2014 m. šis dydis buvo 18,4 proc.). Jeigu dabar vienam pensininkui tenka 3,6 darbingo žmogaus, tai 2050 m. prognozuojamas tik 1,5 – dėl šios tendencijos susidarys nepakeliamas spaudimas pensijų, sveikatos apsaugos bei socialinės gerovės sistemoms, o ekonomikos augimas ir mokesčių sistema patirs neigiamą poveikį.
Taigi toks Šeimos stiprinimo įstatymo projektas parengtas tikrai laiku ir belieka tikėtis, kad jis nepasiklys Seimo koridoriuose ir komitetuose, o kuo greičiau išvys dienos šviesą, ir valstybės institucijos galės įgyvendinti sistemingą šeimos politiką Lietuvoje.
Dr. Violeta Vasiliauskienė yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakulteto lektorė, dr. Martynas Vasiliauskas yra Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto lektorius
