Įvairūs tarptautiniai ekspertai yra pripažinę, kad ilgalaikis transporto infrastruktūros priežiūros ir plėtros planavimas, kurio atitikmuo Lietuvoje yra KPPP, yra labai pažangus. Pasaulio bankas, skirdamas lengvatinius kreditus infrastruktūros plėtrai, skatina ilgalaikių planų sudarymą ir visuomet atsižvelgia į tokį planavimą.
Laikomasi nuostatos, kad KPPP ir analogiškos programos teigiamai veikia šalies ekonomiką, mažina korupcijos riziką, prisideda prie valstybės turto ir aplinkos tausojimo.
Iki 2009-ųjų KPPP numatytiems tikslams įgyvendinti buvo skiriama pakankamai lėšų. Vienas iš šios veiklos rezultatų – iki 2009 metų keliuose žuvo dukart mažiau žmonių. Tačiau prasidėjus sunkmečiui keliams prižiūrėti skirti pinigai pirmą kartą buvo panaudoti „bendroms valstybės reikmėms“. Ši formuluotė valdantiesiems, regis, pasirodė patogi, tad ją imta taikyti kasmet. Ne išimtis – ir 2016-ieji. Dalis pirmojo pusmečio kelių priežiūrai skirtų lėšų buvo panaudotos vos vos kilstelti senatvės pensijoms.
Kaip Lietuvos pilietis norėčiau tikėti, kad tokia praktika bus nutraukta ir kad naujoji šalies valdžia, kuriai tauta suteikė tokį didelį pasitikėjimą, užtikrins ilgalaikį ir nuoseklų KPPP įgyvendinimą.
Priešingu atveju tektų apgailestauti, kad štai jau septyneri metai, kai Lietuvos kelių nusidėvėjimas lenkia jų rekonstravimui skiriamas lėšas. Kai kelių infrastruktūrai prižiūrėti lėšos skiriamos netolygiai ar jų trūksta, galiausiai už viską sumokama kur kas daugiau.
Prasti keliai atsiliepia visai šalies ekonomikai: didėja kelių avaringumas, susidaro transporto spūstys, eikvojamas visų mūsų laikas ir sveikata. Pridėtinė vertė, kuri galėtų būti sukurta, menksta. Kaip rodo investicijų efektyvumo studijos, neprižiūrėtų kelių atstatymas kainuoja du-tris kartus brangiau nei jų nuolatinė priežiūra. Lėšos, investuotos į kelių tvarkymą bei priežiūrą atsiperka dešimteriopai.
Prof. Virgaudas Puodžiukas yra VGTU Kelių katedros vedėjas
