Jau po kelių savaičių Lietuvos verslininkai galės eksportuoti mėsą ir jos produktus į Jungtines Amerikos Valstijas. Skamba išdidžiai. Kaip ir tas faktas, kad po sunkių ir ilgų derybų esame pirmoji Europos Sąjungos valstybė, susitarusi dėl tokios plačios apimties eksporto leidimo.
Ministerija ir diplomatai savo misiją įvykdė. Dabar laukia ne mažiau svarbus etapas – mūsų mėsos perdirbėjų darbas su JAV importuotojais ir vartotojais. Taigi vartai mūsų produkcijai atverti, tačiau ar mes sugebėsime pro juos pergalingai įžygiuoti?
Lietuvoje lankėsi kelios JAV ekspertų delegacijos, kurios vertino ne tik mėsos gamybos kontrolės principus, bet ir taikomas kovos su afrikiniu kiaulių maru priemones, šalutinių gyvūninių produktų tvarkymą ir pan.
Praėjusią savaitę kartu su socialinių partnerių delegacija teko lankytis šioje šalyje. Viešint ūkiuose, bendraujant su JAV fermeriais ir valdžios institucijų atstovais, manęs neapleido mintis, kas gi svarbiausia žengiant į šios ekonomikos milžinės rinką.
Taip, artimiausi mūsų kaimynai jau seniai žino, kad lietuviški produktai yra puikios kokybės, skanūs ir natūralūs, tačiau JAV rinkai šitokio žinojimo tikrai neužteks. Šią didžiulę valstybę sudaro atskiros valstijos, o tai lemia tiek ekonominius, tiek teisinius, tiek kultūrinius skirtumus.
Verslas turėjo laiko sukaupti būtinų žinių, užmegzti pažinčių, ištirti vartotojų poreikius. Tik klausimas, ar tinkamai išnaudojo tą laiką. Susidaro įspūdis, kad lietuviai nori čiupti jautį už ragų ir prekiauti iš karto visose JAV.
Įveikti biurokratinius barjerus, suderinti krūvas popierizmo, oficialius dokumentus arba, žmonių kalba tariant, tiesiog padėti maisto perdirbimo įmonėms atrasti naujas rinkas – vienas iš svarbiausių Žemės ūkio ministerijos tikslų.
Tačiau kartais atrodo, kad ministerija dar ir produkciją į svečias šalis gabenti turės. Bet stebuklų nebūna, kaip ir nebus to, kad amerikiečiai, nieko apie Lietuvą nežinodami, stebuklingu būdu pamėgs mūsų gaminius.
Verslas turėjo laiko sukaupti būtinų žinių, užmegzti pažinčių, ištirti vartotojų poreikius. Tik klausimas, ar tinkamai išnaudojo tą laiką. Susidaro įspūdis, kad lietuviai nori čiupti jautį už ragų ir prekiauti iš karto visose JAV.
Tačiau ekspertai jau prieš gerus metus kartojo – taip nieko nebus – vartotojų poreikiai JAV labai skirtingi, tad pradėti veikti reikėtų nuo vienos konkrečios valstijos ar regiono ir įsigilinti į jos rinkos subtilybes. Reikia žengti žingsnis po žingsnio ir sukaupti patirties, kuri pravers įsitvirtinant kitose valstijose. Kaip ir nebus šimtaprocentinių maržų, prie kurių mūsų perdirbėjus buvo įpratinusi Rusija. Neįdomu? Užtat stabilu.
Žinau, kad dažnas mūsų verslininkas įsivaizduoja, esą, tereikia išversti etiketę į anglų kalbą, užklijuoti ant prekės lipduką ir pusė darbo padaryta. Amerikoje visai kita ir matų sistema.
O mūsų verslininkai, įpratę prie greito pelno, tik rauko nosį išgirdę apie būtinas investicijas. Buvome prijunkę prie rusiškos rinkos, kur rinkodara nieko nekainavo, užteko, kad produkto etiketėje buvo užrašas „Pagaminta Lietuvoje“ ir sviestas ar dešra buvo pasmerkti sėkmei.
Akivaizdu, kad Amerika tokių triukų nesupras. Tad jau pernai stengėmės padėti Lietuvos gamintojams: ministerijos kvietimu viešėjo ekspertai iš JAV ir rengė seminarus Lietuvos maisto perdirbėjams, besidomintiems eksporto į JAV galimybėmis. Amerikiečiai pabrėžė, kad į jų rinką patekti nors ir sunku, bet tikrai verta.
Be to, Amerikos vartotojų „hamburgeriais“ stebinti ir nereikia – jie vis dažniau ieško sveiko, ekologiško ir natūralaus maisto. Jiems reikia būtent to, ką mes ir galime pasiūlyti – neužterštą, sveikoje aplinkoje užaugintą produktą.
Kilogramą dešros ar sūrio į Ameriką gali nuvežti nebent giminėms pasmaguriauti. Eksportuotojams reikia vienytis. Tačiau baimė „susimesti“ su konkurentu kol kas pernelyg didelė.
Kitas klausimas – kiekiai. Kilogramą dešros ar sūrio į Ameriką gali nuvežti nebent giminėms pasmaguriauti. Eksportuotojams reikia vienytis. Tačiau baimė „susimesti“ su konkurentu kol kas pernelyg didelė. Ir ta baimė tampa stabdžiu žengiant į didžiausią potencialą turinčias pasaulio rinkas.
Ne tik Jungtines Valstijas, bet ir Arabų Emyratus domina mūsų išskirtinis kokybiškas ir natūralus maistas, tačiau dėl didesnių kiekių mūsų verslininkai turi susivienyti – tą tvirtinau jau seniau ir kartosiu nuolat.
O kalbant apie Kinijos platybes reikėtų galvoti ne tik apie Lietuvos, bet ir apie visų Baltijos šalių bendro eksporto strategiją. O juk mes visi galėtume eiti į rinką kaip vienas ženklas! Ir dar tam panaudoti ES siūlomą paramą.
Tačiau spėkite, kiek šiuo metu Lietuvos įmonių naudojasi ES rinkodaros parama reklamai Jungtinėse Amerikos Valstijose? Užteks vienos rankos pirštų? Deja, užlenkti tereikia tik vieną pirštą... Kaip ten bebūtų, šaukštas mūsų verslui duotas, o košę išsivirti reikia patiems.
Virginija Baltraitienė yra žemės ūkio ministrė, Darbo partijos frakcijos narė
