Visos Kauno regiono savivaldybės, įgyvendindamos strateginius valstybės, regiono ir savivaldybių atliekų tvarkymo planus, pasinaudodamos daugiau, nei 30 milijonų eurų Europos Sąjungos suteikta parama, pastatė, įrengė ir jau daugiau nei metus eksploatuoja atliekų rūšiavimo įrenginius.
Atrodytų, gražu – atliekų tvarkymas ir rūšiavimas ypatingai svarbus visuomenės interesas, o taip pat ir aplinkosaugos aspektas mažinant atliekų kiekį, gamtos taršą ir klimato kaitos procesą. Šią funkciją, skirtingai nei didžioji dalis kitų Lietuvos regionų savivaldybių, Kauno regiono savivaldybėse vykdo ir įrenginių operatoriaus funkcijas įgyvendina pačių savivaldybių įsteigtas ir valdomas Kauno regiono atliekų tvarkymo centras (KRATC).
Į Seimo aplinkos apsaugos komiteto posėdį, kur buvo sukviesti KRATC atstovai, Aplinkos ministerijos vadovai, savo teises ginantys ir atstovaujantys šalia rūšiavimo įrenginių gyvenantys, gerovę sau bei savo vaikams kuriantys žmonės. Pirmoji nuostaba: ne pirmą kartą į panašaus pobūdžio susitikimus situacijai ir veiklai aptarti KRATC atstovai ne tik neatvyksta, bet nenurodo jokių neatvykimo priežasčių. Neatsako į jiems keliamus klausimus ir jau susiformavusius ar dar besiformuojančius nuogąstavimus dėl ydingai vykdomos veiklos. Matyti, kad Konstitucijos mums priskirta parlamentinės kontrolės funkcija Lietuvos fizinių ir juridinių asmenų suprantama blogai.
Skriaudžiamų ir engiamų gyventojų vardu viešai kreipiuosi į KRATC ir jos steigėjas, Kauno regiono savivaldybių administracijas, ir prašau nedelsiant nutraukti tokio pobūdžio veiklą.
Kitas dalykas, kad pačios savivaldybių administracijos, matomai, pažeidžia aibę įstatymų ir kitų teisės aktų, eksploatuodamos projektinės dokumentacijos neatitinkančią gamyklą, veikdamos aplinkai taršiomis, XIX a. sąlygas primenančiomis technologijoms ir, kas svarbiausia, visiškai negerbdamos gyventojų.
Pagal deklaruotus statybos projektų, poveikio aplinkai vertinimo, taršos leidimų dokumentus, bene vienintelis iš kontroliuojamos taršos šaltinių šioje gamykloje turi būti daugiau nei 30 metrų aukščio kaminas. Kamino nėra. Į aplinką galimai tiesioginiu būdu, be išvalymo, išleidžiami didžiuliai kiekiai taršių cheminių junginių, kenkiančių ne tik aplinkai, bet ir vietos gyventojams. Palyginti daug gyventojų ir institucijų skundų bei perspėjimų, o nuolatinis atsakymas (kai jis iš viso pateikiamas) – „siekiama taisyti situaciją“.
Akivaizdu, kad daugiau nei metus – tai tik deklaracija ir nepagarba aplinkai, valstybei ir jos visuomenei. Dar įdomiau pasirodė į Seimo komitetą atvykusiųjų institucijų atstovų pasiteisinimai vietoje išeičių paieškos, atsakomybę, it karštą bulvę, mėtant viena kitai.
Esą, taršos šaltinio nustatymas ne Aplinkos ministerijos, o Visuomenės sveikatos centro kompetencija. Pastaroji neturi galimybių problemos priežasčiai identifikuoti. Paklausus kokių išeičių reikėtų paieškoti kartu, kokius teisės aktus ir kaip patobulinti, kad problema išjudėtų iš mirties taško, atsakyta, jog mėginių taršioms cheminėms medžiagoms tirti paėmimą sustabdė procedūrinės kliūtys ir taškas. Metas pradėti dirbti per naujų sprendimų paieškos, o ne pasiteisinimų prizmę, bet kai toks valdininkų sąmoningumo lygmuo, permainos, matyt, gerokai užtruks.
Juokinga buvo girdėti, tačiau daug sunkiau – akceptuoti ir susitaikyti, kad KRATC savo įrenginių kvapų kontrolei, užuot naudojus modernias filtravimo technologijas ir laikantis visų įsipareigojimų pagal teisės aktus bei gautus leidimus, įsteigė ypatingą darbo funkciją, kurią savo gyvenimo aprašymuose – galiu spėti – per visą Lietuvą galėtų įrašyti vos vienas ar keli žmonės. Nepriklausomas kvapų uodėjas arba paprasčiau – uostytojas. Taip pavadinta darbo pareigybė, kurią atliekantis darbuotojas atsakingas už nuolatinį gamyklos apylinkių lankymą, bandant užuosti realaus kvapo koncentraciją ir fiksuojant jo stiprumą.
Gal ne tik mums būtų įdomu sužinoti, kaip atrodo uostytojo – darbuotojo eilinė darbo diena ir kaip jo juntamieji rezultatai daro poveikį rūšiavimo įrenginių veiklai arba iš tos veiklos sklindančių itin nemalonių ir net galimai nuodingų kvapų sumažėjimui ar padidėjimui(?).
Tiesa ta, kad atsakymai nei mums, Seimo nariams, nei kitoms institucijoms, nei gyventojams nepateikiami: veikla vykdoma, o aplinkos tarša ir galimas žmonių nuodijimas tęsiami. Ignoravimo ir savivaliavimo politika – tai bene vienintelis realus KRATC vadovybės ir jo steigėjų daugiau nei vienerių metų veiklos rezultatas, toleruojamas vietos gyventojus atstovaujančių savivaldos administracijų. Gal ir galvotume kitaip, tačiau KRATC net nepabando teisinti ir ginti savo pozicijų.
Skriaudžiamų ir engiamų gyventojų vardu viešai kreipiuosi į KRATC ir jos steigėjas, Kauno regiono savivaldybių administracijas, ir prašau nedelsiant nutraukti tokio pobūdžio veiklą.
Metas būti atskaitinga ir kompetentinga institucija, vykdančia būtinąją atliekų rūšiavimo veiklą taip, kaip numato teisės aktai. Būtina apriboti žmonių sveikatai ir aplinkai kenksmingas oro taršos ir kvapų emisijas įdiegiant pažangias taršos mažinimo priemones. Juk aplinkosauginiu požiūriu kilni atliekų rūšiavimo ir tvarkymo veikla pati neturi kelti grėsmės nei žmonių sveikatai, nei aplinkai.
Virginija Vingrienė yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos Seime narė, Aplinkos apsaugos komiteto narė
