Jie ir užsitikrina sau visiško komforto sąlygas. Ta tik patvirtinto kai kuriose ministerijose nuvilnijusios dėlionės, seniems, bet nebūtinai geriausiems, biurokratiniams vilkams toliau sėkmingai įsitvirtinus ir tęsiant patogią egzistenciją aukščiausiose pozicijose.
Mažinti valdininkų skaičių kartu taupant milijardus biudžeto lėšų – skamba labai patraukliai, ir atrodo ganėtinai paprasta. Tačiau ne paslaptis, kad visų „galvų kapojimais“ grįstų pertvarkų rezultatas yra toks pat – realiai išaugantis biurokratinis aparatas. Nepaisant to, toliau sėkmingai lipama ant to paties grėblio, ir toliau siūlomos pasenusios, esą visas problemas išspręsiančių mažinimų idėjos, atmetant drąsius ir ryžtingus sprendimus veiksmingos vidinės pertvarkos link.
Sutarkime bent dėl to, kad būtina reformuoti valstybės tarnautojų korpusą – čia abejonių nekyla. Šimtatūkstantinė biurokratų armija – tai gerokai per didelė, perdėm formalizuota, dažnai persidengiančių funkcijų su itin privilegijuota „išrinktųjų“, dažniausiai aukštesniųjų ir aukščiausiųjų vadovų, turto valdytojų ir jų artimos aplinkos biurokratų klasė.
Lietuvoje turime atsisakyti policinio valstybės valdymo principo, pereidami į patarėjų-konsultantų veiklos lygį tiek reglamentavimo, tiek ir kontrolės srityse.
Tačiau norint išties sumažinti tarnautojų skaičių, pirma reikia sutarti, kodėl tai darome. Manau, ne dėl „taupymo“ – vien kiek kainuotų į gatves paleisti šimtai bedarbių su aukštuoju išsilavinimu. Nebent jie... irgi išvyktų Airijos link.
O kas teisingai nuspręs veiksmingų „karpymų“ kryptį? Ankstesnės „saulėlydžių kontoros“ pačios virsdavo biurokratiniais dariniais, savo egzistenciją ir reikalingumą teisinusiais aibėmis beprasmių formalių reikalavimų, smaugiančių ne tik kolegų tarnautojų darbą, bet ir tuos, kuriems jie tarnauja.
Lietuvoje turime atsisakyti policinio valstybės valdymo principo, pereidami į patarėjų-konsultantų veiklos lygį tiek reglamentavimo, tiek ir kontrolės srityse. Taip padėsime atsikvėpti verslui ir visuomenei. Juk išėmus trukdžius, net ir nesant pagalbos ar vos su minimaliu prilaikymu už rankos, atsivers galimybės augti.
Ne visiems tarnautojams galima patikėti spendimų, pozicijos formavimo galią, todėl derėtų juos suskirstyti į administratorių ir tarnautojų lygius, sprendimų priėmimo galias suteikiant tik valstybės tarnautojams. Formalumų, techninio, organizacinio pobūdžio darbas būtų administratorių užduotis, kad tarnautojai siektų įgyvendinti idėjas ir siektų rezultatų. Ir būtinai priimant į valstybės tarnybą pritaikyti pažangių valstybių, tokių, kaip pvz. Vokietija praktiką reikalaujant iš valdininkų socialinės atsakomybės. Kas reiškia, kad į valstybės tarnybą būtų priimami tik aiškiai tarnavimu visuomenei motyvuoti asmenys, o ne siekiantys vien tik karjeros ar užtikrintai patogios egzistencijos sau ir savo artimiesiems.
Svarbi ne tik vadovų, užimančių pačias aukščiausias pozicijas, bet ir ekspertų nuolatinė rotacija. Tai ne tik saugiklis galios įsitvirtinimui, bet ir tarnautojo auginimo, tobulėjimo, jo akiračio plėtros garantas. Nuolatinis mokymasis, įtraukiant ir privalomas pusmečio stažuotes užsienio šalyse (šiuo atveju tikrai verta mokytis iš estų), kompetencijų auginimas turi būti ne formalus, o neatsiejamas valstybės tarnybos atributas. Šitaip pertvarkant nebūtų skausmingas ir etatų mažinimas. Visoje tarnautojų sistemoje reikėtų taikyti principą: darbuotojui išėjus, jo vietą galėtų užimti perkeliamas iš perteklinės, funkcijas dubliuojančios pozicijos. Kartu tai ir savotiškas rotacijos kelias. Tarnybinė kaita sudaro apie 5 proc. (per metus), tad ir mažėjimas vyktų atitinkamai palaipsniui.
Būtinos sąlygas ir jaunų žmonių pritraukimui, jų kvotoms tarnyboje ir deramai motyvacijai, ypač stiprinant vadovų pozicijas nauju plačiu požiūriu. Būtina atsisveikinti su aukštose pozicijose jau ištisus dešimtmečius įsitvirtinusiais, savo patogia egzistencija užtikrintais, nelanksčiais ir nenorinčiais nieko keisti biurokratais. O rezultatais, kūrybiškumu ir kompetencija grįsta ekspertų motyvacija, jų atlyginimams lenkiant viduriniosios grandies vadovų algas, sumažintų karjeros siekį tik postų kryptimi.
Taip atsivers keliai į vadovų pozicijas lyderystės, galimybės priimti ryžtingus sprendimus, didesnės atsakomybės galimybe motyvuotiems plataus požiūrio žmonėms. Tuo tarpu į užtarnautą poilsį išėję aktyvūs buvę valstybės tarnautojai galėtų dirbti visuomeniniais pagrindais mentorių pareigose perduodami savo patirtį, sukauptas žinias, mokydami ir konsultuodami valstybės tarnybos naujokus. Taip nenutrūktų darbo procesas darbuotojų kaitos kontekste, o ir veiklūs senjorai galėtų toliau save prasmingai ir labai naudingai realizuoti.
Darbuotojams, kurie yra atleidžiami iš valstybės tarnybos, turi būti sudaromos sąlygos persikvalifikuoti arba gauti paramą kuriant savo verslą. Verta prisiminti 1993-iųjų Kanados premjero Žano Kretjeno reformos praktiką, kai buvo išvengta intrigų ir socialinio sprogimo, žmonėms suteikus galimybę persikvalifikuoti ir galimybę susikurti darbo vietą pačiam. Tuokart reformai išleisti 4,7 mlrd. Kanados dolerių atsipirko per pusantrų metų, nes šeštadaliu sumažėjus darbuotojų skaičiui sutaupytos lėšos atlyginimų ir privilegijų sąskaita. O ir atleisti žmonės neliko alkani. Tai – išmintingiausio, plačiu pažangiu požiūriu grįsto ir veiksmingiausio kelio pavyzdys, pasotinant vilką aviai išlikus sveikai.
Privilegijų karpymu grįsta reforma, pirmiausiai atsisakant prabangos tiek įstaigų ir institucijų vadovų ar aukštesnio valdančiojo personalo automobilių parkuose, tiek jų darbo kabinetų, virtusių gana ištaigingais apartamentais, tiek kvalifikacijos kėlimo kursų su pirtelėmis ir „jacuzzi“ aplinkoje, lėšų atsilaisvintų dar daugiau, pakaktų ir darbuotojams deramai motyvuoti.
Žinoma, toks reformos būdas – lėtesnis ir sudėtingesnis, daug pastangų ir ryžto reikalaujantis įtikinėjimo menas, tačiau tai padėtų realiai mažinti biurokratinį aparatą pagal valstybės poreikius, atsižvelgti į žmonių kompetencijos lygį. Nuo to ir reikia pradėti, siekiant rezultato, o ne mėgautis niekur nevedančiu procesu kosmetiškai pakoregavus sovietmečio naftalinu kvepiantį įstatymą ar „pliusiuku“ formaliai atliktų darbų kalendoriuje. Norim rimtos, atsakingos, mums profesionaliai tarnaujančios ir operatyviai dirbančios valdininkijos, privalome nedvejodami užkelti reikalavimų kartelę į patį aukščiausią lygį žiūrėdami toli į priekį.
Virginija Vingrienė yra Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė.
