Atsinaujinančių išteklių plėtra Europoje rodo, kad Europos Sąjungos iškeltas tikslas iki 2020 metų pasiekti, jog iš atsinaujinančių energijos išteklių būtų pagaminta ne mažiau kaip 20 proc. energijos, bus įgyvendintas.
Tačiau Europą pagal pagamintą atsinaujinančią energiją ir įdiegtas technologijas jau pradeda vytis ir lenkti Kinija bei JAV, kurios per paskutinius metus atsigręžė į šį sektorių ir gan intensyviai pradėjo plėtoti šios rūšies energetiką.
Pasaulis trumpam stabilizavo CO2 išmetimus
Nors pasaulyje energijos suvartojimas itin stipriai auga, o naftos kainos nusmuko, tačiau energijos gamyba iš atsinaujinančių išteklių ir toliau auga.
Praėjusiais metais nepaisant didėjančio energijos naudojimo, pirmą kartą po keturių dešimtmečių pasauliniai anglies dvideginio išmetimai, susiję su energijos vartojimu, nepakito, nors pasaulinė ekonomika ir toliau augo.
Šis anglies dvideginio emisijų stabilizavimas buvo priskirtas didesnei atsinaujinančios energijos gamybai ir energijos vartojimo efektyvumo didinimui.
Priešakyje – nauji tikslai ir Energetikos Sąjungos vizija
Prieš metus Europos Komisija išleido komunikatą dėl 2030 metų Europos Sąjungos klimato ir energetikos politikos strategijos, kurioje iškeltas tikslas pasiekti privalomą 27 proc. atsinaujinančios energijos išteklių dalį bendrame energijos balanse, nenumatant atskirų privalomų tikslų kiekvienai valstybei narei.
Šių metų pradžioje Europos Komisija patvirtino Energetikos Sąjungos paketą, kuris skatina atsiriboti nuo iškastiniu kuru pagrįstos energetikos sistemos. Lietuvai jis yra be galo svarbus, nes Energetikos Sąjungos paketas yra nukreiptas į politiką, kurios pagrindiniais poliais tampa energetinis saugumas, užtikrinant energijos išteklių diversifikaciją ir efektyvesnį energijos, pagamintos vietoje, vartojimą.
Atsinaujinančių išteklių dalį Europoje bus siekiama padidinti daugiau nei dvigubai – mažiausiai iki 55 proc., o geriausiu scenarijumi – net beveik iki 100 proc.
Taip pat numatoma dar labiau siekti bendros Europos Sąjungos energetikos rinkos plėtojant energijos jungtis, skatinti didinti energijos efektyvumą, mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją, remti tyrimus ir inovacijas, kurios kuria aplinkai draugiškas technologijas.
„Mes turime padidinti atsinaujinančios energetikos dalį mūsų žemyne. Tai ne tik atsakingos klimato kaitos mažinimo politikos reikalas. Tai tuo pačiu yra pramoninės politikos būtinybė. Aš tikiu „žaliojo augimo“ potencialu ir noriu, kad Europos Sąjunga taptų pasaulio lydere atsinaujinančios energetikos plėtros srityje“, – štai tokie daug Europos energetikos politikai žadantys žodžiai buvo išsakyti naujojo Europos Komisijos vadovo Jeano Clode'o Junckerio.
Europa jau žengia ne tik į 2030-uosius, bet ruošiasi tramplynui į 2050-uosius. Europos Komisijos pateiktose Energetikos gairėse 2050-iems metams iškelti tikslai iki minėtų metų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją sumažinti 82-95 proc., o atsinaujinančių išteklių dalį Europoje padidinti daugiau nei dvigubai – mažiausiai iki 55 proc., o geriausiu scenarijumi – net beveik iki 100 proc.
Europos Komisijos gairėse pažymima, jog tam, kad šie tikslai būtų pasiekti, reikia remti švarius ir vietinius atsinaujinančios energijos šaltinius, kurie ne tik užtikrina energijos tiekimo saugumą, kas ypatingai svarbu šiandieninės geopolitinės situacijos akivaizdoje, bet ir skatina ekonominį augimą bei darbo vietų kūrimąsi.
Reikia aiškios strategijos, kur žengsim po 2020-ųjų metų
Kokiu keliu pajudės Europos Sąjungos valstybės, o tarp jų ir Lietuva, kai po 2020 m. nebeliks nacionalinių atsinaujinančios energetikos įpareigojimų kiekvienai valstybei narei?
Kuo anksčiau turėsime aiškius tikslus, išdėstytus Nacionalinėje energetikos strategijoje, tuo anksčiau galėsime kurti stabilią politiką jos įgyvendinimui.
Tuo laikotarpiu bus reikalinga veikli ir skaidri valdymo sistema, turinti stiprią įstatyminę bazę, kuri bus svarbi tam, kad užtikrintų stabilią reguliavimo sistemą ir pritrauktų investicijas į atsinaujinančią energetiką iki 2030 metų.
Jau šiandien reikalingas Lietuvos Vyriausybės ryžtas ir toliaregiškas požiūris į artėjančias permainas.
Dar gerokai iki 2020 metų Europos Sąjungos tikslai ir gairės energetikoje turi būti įtvirtinti mūsų įstatyminėje bazėje. Atsižvelgdama į rekomendacijas Lietuva turi įtvirtinti savo atsinaujinančios energetikos po 2020 metų įsipareigojimus ir trajektorijas savo Nacionalinėje energetikos strategijoje ir Nacionalinėje klimato kaitos valdymo politikos strategijoje bei sukurti įgalinančią politiką šiems tikslams pasiekti. Iki 2030 metų atsinaujinančios energijos dalis Lietuvoje turi siekti ne mažiau, nei 27 proc.
Kuo anksčiau turėsime aiškius tikslus, išdėstytus Nacionalinėje energetikos strategijoje, tuo anksčiau galėsime kurti stabilią politiką jos įgyvendinimui. Taip Lietuva užsitarnautų ir investuotojų pasitikėjimą.
Nepamirškite regioninio bendradarbiavimo
Dar vienas svarbus žingsnis – regioninio bendradarbiavimo skatinimas. Greta nacionalinių strategijų ir Lietuvos indėlio į atsinaujinančią energetiką apibrėžimo, tam, kad būtų pasiekta ekonomiškai efektyvi atsinaujinančios energetikos plėtra, valstybė turi dalyvauti dialoge su kaimyninėmis šalimis.
Regioninis bendradarbiavimas neturi pasibaigti įgyvendinus Lietuvos – Lenkijos elektros energijos tinklų jungties „LitPol Link“ ir Lietuvos – Švedijos elektros tinklų jungties „NordBalt“ projektus.
Regioninis bendradarbiavimas turi būti kuriamas koordinuoto regioninio planavimo pagrindu, bendrais projektais tarp valstybių narių, o taip pat ir bendra tiriamąja veikla bei novatoriškų technologijų kofinansavimu (pavyzdžiui, kofinansuojant naujos kartos atsinaujinančios energijos technologijas).
Misija „Lietuvos eksporto skatinimas“ Vyriausybei turi būti įmanoma
Daug metų bandoma Lietuvoje atsakyti į klausimą, kaip padidinti Lietuvos eksportą, šiandien besilaikantį 2012 metų lygyje, tačiau pamirštama, kad jau dabar turime daugybę sėkmingų sričių, daugybę perspektyvių, technologijas atsinaujinančios energetikos srityje gaminančių įmonių, kurioms reikia šiek tiek pagalbos įsitvirtinimui užsienio rinkose.
Lietuvoje šiandien neveikia jokia ne bankinė draudimo, garantavimo ar sandorių kreditavimo sistema, kuri galėtų nuimti verslui nuo pečių dalį rizikos naštos ir padidinti šalies įmonių eksporto apimtis.
Lietuvoje šiandien neveikia jokia ne bankinė draudimo, garantavimo ar sandorių kreditavimo sistema, kuri galėtų nuimti verslui nuo pečių dalį rizikos naštos ir padidinti šalies įmonių eksporto apimtis.
Ne viena Lietuvoje veikianti ir technologijas gaminanti bei diegianti įmonė yra praradusi pelningus sandorius ir galimas naujas užsienio rinkas užsakovui neturėjus pakankamai lėšų, negavus banko garantijų užsakymui apmokėti.
Šiandien nacionalinės užsienio prekybos sandorių kreditavimo ir draudimo, garantavimo sistemos veikia beveik 100 pasaulio valstybių. Įmonės pastebi, jog dėl kitose valstybėse egzistuojančių galimybių gauti valstybės garantiją, konkursų metu vis sunkiau konkuruoti su kitais jų dalyviais ir taip prasiskinti kelią į užsienio rinką.
Tokia sistema galėtų veikti ir Lietuvoje. Taip ne tik paskatintume atsinaujinančios energetikos sektoriaus technologijų plėtrą, bet taip pat toks lietuviškų technologijų eksporto skatinimas sukurtų daugiau darbo vietų, į valstybės biudžetą būtų sumokama daugiau mokesčių, padidėtų įmonių pelno mokesčiai, sumažėtų Lietuvos biudžeto deficitas, taip galėtume padidinti lietuviškų prekių konkurencingumą, sumažėjus rizikai, įmonės patirtų mažiau nuostolių, o iš didesnio eksporto gautas pajamas jos galėtų investuoti į naujų technologijų kūrimą.
Šiandien neužtenka vien džiaugtis pasiektais rezultatais. Lietuva turi būti ambicinga valstybė su ambicingais siekiais, tačiau tam reikia ir toliaregiškų, ryžtingų žingsnių iš Vyriausybės.
Virginijus Ramanauskas yra Lietuvos biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA prezidentas
