Mieli advokatai, gerbiami svečiai,
Gyvename ypatingai sparčiai besikeičiančioje visuomenėje, kurios vystymosi pasekmių kol kas negalime tinkamai įvertinti. Mums, teisininkams, svarbu bent jau įžvelgti kaip tie pokyčiai įtakoja teisę ir teisingumą, kiek jie paliečia mūsų, advokato, profesiją. Ir kalbėti noriu ne apie jau įprastą informacinių technologijų įtaką teisinio darbo procesams, bet apie kur kas gilesnius dalykus.
Esame liudininkai gimstančios naujos tvarkos, kurioje pasaulio nacionalinių valstybių elgesio modelius diktuoja tarptautinių organizacijų ir verslo struktūrų konglomeratas: pasaulio sveikatos apsaugos ministerija tapusi Pasaulio sveikatos organizacija kartu su pasauline vaistų pramone.
Pasaulyje atskiroms pramonės šakoms kontroliuoti ir koordinuoti sukurta ne viena organizacija (OPEC, Anglies ir Plieno sąjunga Europoje ir pan.), tačiau pasauliniu mastu iš esmės vykdyti visų pasaulio valstybių konkrečios visuomeninės sferos funkcijas iki šiol sunkiai pavykdavo.
2020-aisiais viskas pasikeitė: tik kelios išsivysčiusios pasaulio valstybės nesivadovavo Pasaulio sveikatos apsaugos ministerijos siūlomo pandemijos reguliavimo modelio, tarkime Švedija.
Kada ir kaip kitose visuomenės sferose pasaulio nacionalinių valstybių elgesį ims valdyti tarptautinių institucijų ir transnacionalinių korporacijų dariniai, kurių kiekviena užims konkrečios veiklos sferos (arba ministerijos) vaidmenį, kol kas numatyti sunku. Akivaizdu viena, stebime globalizacijos procesus, kurių pasekmėje kuriasi tarptautinė vykdomoji valdžia. Ji yra kitokia nei nacionalinė: mažiau centralizuotos, be demokratinio rinkimų elemento.
Tokio scenarijaus prielaida – ypatinga pasaulio socialinė, finansinė ir kultūrinė struktūra, leidusi sukaupti didžiulį finansinį ir ekonominį kapitalą, o multiplikuojant žmogiškąsias emocijas, ir įgyti galią. Šiam scenarijui padeda emocinei reakcijai itin paveiki visuomenė, įaudrinama socialinių medijų burbulais ir verslo pagrindais veikiančios klasikinės žiniasklaidos.
Liūdniausia tai, kad tokioje valdymo struktūroje, žmogaus teisės ir laisvės yra gerbiamos tiek, kiek jos nepažeidžia esminio utilitaristinio kaštų ir naudos principo. Įjungus stipriausią žmogiškąją emociją – baimę – kaštų skaičiuoti net nebereikia: pragmatiškas saugumo instinktas reikalauja pateisinti bet kokius žmogaus teisių ir laisvių kaštus.
Esame liudininkai gimstančios naujos tvarkos, kurioje pasaulio nacionalinių valstybių elgesio modelius diktuoja tarptautinių organizacijų ir verslo struktūrų konglomeratas.
Prieš dešimtmetį bijojome teroristų ir suteikėme valstybėms teisę siaurinti asmens privačią erdvę, nerimaudami dėl ekonominės gerovės, neprieštaravome pinigų plovimo prevencijos ir mokesčių vengimo sistemos įdiegimui, kuri įgalino sekti kiekvieno asmens ekonominį-finansinį elgesį, visai neseniai savo pačių ego tenkinimui sutikome viešai dalintis savo privačiomis nuotraukomis ir įrašais socialiniuose tinkluose: tai leido sukaupti didžiulius privačių asmenų duomenų kiekius privatiems ekonominiams-finansiniams interesams tenkinti.
Gerą dešimtmetį stebime asmens teisės į privatų gyvenimą eroziją. Susitaikėme, kad patogesnio ir saugesnio gyvenimo kaina – dalies privatumo atsisakymas. Tačiau 2020 metais baimės dėl gyvybės ir sveikatos emocija buvo tokia galinga, kad leido pajudinti iki šiol nepajudinamas asmens teisę į gyvybę ir teisę į asmens neliečiamumą. Ši „baimės“, kartu su tariamos „laisvės troškimo“ emocija, nulėmė nepagarbą prigimtinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, o pastaroji – XXI amžiuje neįsivaizduojamą visuomenės skilimą, lydymą segregacijos siūlymais.
Visiems yra žinoma, kad bet koks medikamentas gali sukelti šalutinį nepageidaujamą poveikį sveikatai. Štai Europos vaistų agentūra skelbia, kad nuo AstraZeneca skiepo Europoje vidutiniškai miršta 1 iš šimto tūkstančių paskiepytų, Lietuva Europos vaistų agentūrai pranešė apie 4560 asmenų, kuriems kilo šalutiniai poveikiai nuo skiepų.
Vertimas skiepytis, sudarant neigiamas, kartais ir nepakeliamas socialines, ekonomines ir finansines sąlygas asmeniui, pavyzdžiui kas keletą dienų savo sąskaita testuotis, kai vieno testo kaina sudaro kartais net septintadalį atlyginimo, yra prievarta. Šio prievartinio mechanizmo nauda – nėra visuotinio imuniteto įgijimas (tokio, pagaliau sutarta, pasiekti neįmanoma) ar paties viruso sunaikinimas (irgi sutinkama, kad to pasiekti skiepais neįmanoma). Tokio prievartinio mechanizmo nauda – sumažinti spaudimą sveikatos apsaugai. Kitaip tariant, tai papildomų ligoninių lovų Covid pacientams užtikrinimo būsimieji kaštai.
Argumentas, kad kitiems ligoniams neliks vietų – nėra niekuo pagrįstas: turime finansiškai stiprią valstybę ir daugiau nei metus, kad sukurtume papildomas lovas Covid pacientams. Ar kas palygino šiuos papildomų Covidinių lovų kaštus su pabėgėlių namelių nuomai skiriamais 750 mln. Eurais? Abiem atvejais turime ekstremalią padėtį, abiem atvejais reikia veikti ypatingos skubos tvarka. Kiek papildomų lovų už šią įspūdingą sumą galima sukurti Covid ligoniams? Lovos sąvoką pasirinkau sąlygiškai: turiu mintyje ir medicinos personalą, ir NT, ir technines priemones. Beje, šiuo pavyzdžiu jokiu būdu nenoriu sumenkinti būtinumo sukurti tinkamas gyvenimo sąlygas migrantams: lyginu mūsų reakciją ir investicijas į dvi ekstremaliąsias padėtis.
Pagal utilitarizmo kaštų ir naudos principą, nauda – sutaupyti būsimeiji kaštai papildomoms lovoms Covid ligoniams, turi būti lyginama su prievartinio skiepijimo mechanizmo galimais neigiamais padariniais, t.y. su retais vakcinų šalutiniais poveikiais (ilgalaikėmis ligomis ar mirtimis) tų asmenų, kurie vakcinavosi tik dėl valstybės prievartos mechanizmo.
Šie sakiniai neturi būti suprasti klaidingai – skiepų nauda didelei daliai asmenų yra akivaizdi. Tiesa, kad šimteriopai daugiau žmonių miršta nuo Covid, nei nuo skiepų. Skiepytis ypatingai svarbu 65 plius ir rizikos grupėse esantiems asmenims, rekomenduotina ir kitoms grupėms. Pabrėžiu, kad kalbu apie prievartinį skiepijimo mechanizmą, kuris įpareigoja skiepytis nepaisant asmens valios, bijant dėl skiepo pasekmių jo sveikatai ar gyvybei. Kiekvienas asmuo turi priimti sprendimą dėl intervencijos į jo kūną savarankiškai, o toks sprendimas turi būti informuotas. Prievartos mechanizmas, ribojantis asmens apsisprendimo teisę, ne tik kad pažeidžia draudžiamą riboti asmens teisę į gyvybę ar asmens neliečiamumą, visus Europos humanizmo pasiekimus, bet ir elementarų padorumą.
Liūdniausia tai, kad tokioje valdymo struktūroje, žmogaus teisės ir laisvės yra gerbiamos tiek, kiek jos nepažeidžia esminio utilitaristinio kaštų ir naudos principo.
Atsimenate, Matuko istoriją. Pagal kaštų ir naudos metodą nebuvo verta nieko keisti – juk ekonomisto požiūriu vieno vaiko gyvybė tereikštų kelis šimtus tūkstančių Eurų galimą naudą valstybės biudžetui (jeigu ir tiek), o kaštų tuomet patyrėme itin daug ir iki šiol patiriame ne po vieną šimtą tūkstančių per kiekvienus metus. Bet tai yra vaiko gyvybė, kurios Lietuva neteko. Tuomet dar gyvenome humanistinėje visuomenėje.
Ši pandemija liudija ypatingai didelius pokyčius mūsų visuomenei. Šiame tektoniniame lūžyje transformuojasi Vakarų civilizacijos pasiekimai. Tenka apgailestauti, kad humanistinę vakarų civilizacijos raidą keičia utilitaristinė pasaulėžiūra. Teisininkų saugomą vakarietišką individo teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis grįstą visuomenę keičia kaštų ir naudos pagrindu grįstas ekonomistų propaguojamas gyvensenos (sutarimo) modelis. Teisininkų humanistų liūdesiui, šiame visuomenės modelyje galima pateisinti ne tik intervenciją į galimas riboti žmogaus teises (asmens teisę į privatumą, susirinkimų laisvę ir pan.), bet ir prigimtines teises, tokias kaip gyvybė, asmens neliečiamumas, kurias buvome įpratę laikyti neribojamomis. Tą iki šiol mums liudija Konstitucija.
O ką ši pasikeitusi situacija sako šiandienos teisininkui? Kad žmogaus teisės ir laisvės tampa utilitarizmo įkaitės, kartu kyla rizika, kad ir pati teisė ir teisingumas taps utilitarizmo metodu. Nepatirtų kaštų pamatuojama tariama visuomenės nauda lyginama su individo privatumo, sveikatos, ar net gyvybės kaštais. Utilitaristiniam mąstymo metodui atviras bet kokio sprendimo vertinimas. Štai pandemijos pradžioje kaštų ir naudos analizės metodas buvo naudojamas moksliniuose tyrimuose lyginant visiško uždarymo (lockdown) ir visiškos laisvės alternatyvas. Buvo įvertintos pasekmės ekonomikai, sveikatos apsaugai, modeliuotas galimų susirgimų ir mirčių skaičius, žinoma, kartu įvertinant, kiek kiekviena mirtis kainuoja. Ne, ne kančių ar išgyvenimų, o nesukurto BVP valstybei – tai žmogaus gyvybės kaina.
Jei anksčiau valstybės valdyme būtinai pasitelkdavome teisininkus, tai šioje pandemijoje, sipmtomiška, pasitelkėme ekonomistus ir medikus. Šioje ekonomistų suveltoje naudos ir kaštų analizėje nebelieka teisinio visuomenės reguliavimo modelio, pagal kurį žmogaus teisių ir laisvių ribojimo mastas vertinamas ribojimų pagrįstumo ir proporcingumo principų kontekste. Neieškome nei mokslinių duomenų, pagrįsti konkretų ribojimą, pamirštamas pasverti konkretaus ribojimo teisinis proporcingumas. Pamiršome net kertinius valstybės teisės aktus: nekreipdami dėmesio į civilinį kodeksą vaikus kvietėme skiepytis be tėvų sutikimo. Ir, deja, toks sprendimų modelis išlieka iki šiol: štai, ES teisė ir nacionaliniai įstatymai draudžia be asmens sutikimo rinkti ypatingus asmens sveikatos duomenis, o nutarimu nuspręsta įpareigoti darbdavį tokius rinkti.
Daugiau nei metus dėl Covid pandemijos gyvename ekstremalios padėties sąlygomis. Dėl kilusios pabėgėlių krizės antras mėnuo gyvename jau net dvejose ekstremaliosiose padėtyse. Net ir vienas toks ypatingas teisinis statusas valstybėje suteikia teisę riboti visą eilę žmogaus teisių ir laisvių. Nebelieka esminių teisinės valstybės principų, pametame ir pačią teisę: nacionalinius teisės aktus, visą eilę tarptautinių ir ES teisės aktų. Individo teisės ir laisvės užgožiamos valstybės galios. Dėl labai paprastos ir formalios priežasties – „ekstremali padėtis“.
Šioje situacijoje visai visuomenei viltis liekame mes, advokatai. Esame stipriausia teisininkų bendruomenė, puoselėjanti giliai įsišaknijusį humanizmo pradą. Nenuleidome rankų dėl neteisėto asmenų persekiojimo tuomet, kai niekas netikėjo, kad įmanoma pasiekti rezultatų. Nagrinėjamas mūsų skundas Europos Komisijoje, Europos žmogaus teisių teisme, tebesitęsia byla Vyriausiajame administraciniame teisme, o ikiteisminio tyrimo institucijos pagaliau pripažįsta, kad Lietuviškoji kriminalinės žvalgybos sistema nesuderinta su ES teise. Kiekvienas Jūsų nenuleidžiate rankų, kai reikia ginti nekaltą ar įrodyti tiesą. Dabar kaip niekada reikia mūsų visų susitelkimo.
Visų pirma gerbiant kiekvieno asmens apsisprendimą, gerbiant kiekvieną asmenį, jo teises ir laisves, nepaisant jo įsitikinimų. To moko Europos teisės dokumentai, tą įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Laisvė ir apsisprendimas buvo Lietuvos nepriklausomos valstybės fundamentas. Nepaisydami karantino įtampų ir socialinių tinklų psichozės, būkime vieningi, likdami neutraliais pamatinių žmogaus teisių ir laisvių gynėjais, nors ir kaip sunku būtų, garsiai priminkime pamatinius teisės principus.
Neskirstykime žmonių į išsimokslinusius ir tamsuolius, į tikinčiuosius mokslu ir keliančius klausimus, į migrantus ir piliečius. Visi mes žmonės ir visi turime tarptautinėje teisėje ir Konstitucijoje garantuojamas teises. Šiandien segreguojami vieni, ryt – ateis kitų eilė. Nepasitikėkime oksimoronais: pažeisdamas bazinį nediskriminavimo ir visų lygybės prieš įstatymą principą, galimybių pasas skleidžia melagingą naujieną apie tariamai suteikiamas papildomas teises, kurios demokratinėje visuomenėje yra esminės ir bazinės visiems jos nariams.
Skatinkime suprasti skiepų naudą moksliniais tyrimais ir atvira statistika, kurios trūkumas sukuria nepagrįstas baimes ir sąmokslo teorijas. Nesmerkime žmogaus, jei jis nerimauja dėl savo sveikatos ar gyvybės. Tokias pačias baimes turi ir skiepyti, ir atsisakę skiepo. Skatinkime pagarbų santykį su migrantais, kurių gretose yra asmenys bėgantys nuo politinio persekiojimo ar karo. Istoriškai mes patys tokie buvome, noriu turėti vilties, kad vėl neatsidursime jų kailyje.
Padėkime žmonėms šiuo sunkiu jiems metu, ginkime nuo neteisėto persekiojimo, neteisėto sprendimo, kilusios žalos ar atleidimo iš darbo. Pasistenkime tai padaryti ir savo pajamų ar laisvalaikio sąskaita. Ir praneškite apie savo gerus darbus Lietuvos advokatūros administracijai – mes būtinai surasime būdą juos paviešinti. Lietuvos žmonės turi jausti, kad gyvena laisvoje ir demokratinėje šalyje net jei politikų nesutarimai sukelia jiems abejonių.
Ir svarbiausia – būkime sveiki.
