Kalbuosi su jauna moterimi. „Kai mirė Justinas Marcinkevičius, aš buvau dvyliktoje klasėje. Pamenu turėjo būti mūsų šimtadienis, bet jį nukėlė dėl gedulo. Taip, visoje šalyje buvo gedulas. Ir mums, jauniems žmonėms, nebuvo nei keista, nei nuostabu. Buvo savaime suprantama. Juk mirė Poetas, kuris tautos dvasioje turėjo išskirtinę vietą. Man nuostabu ir keista yra dabar – kas atsitiko Lietuvoje per tuos keliolika metų, kad turime laužyti ietis dėl tokio žmogaus atminimo įamžinimo?“
Šitas gyvas prisiminimas taikliai atspindi tautos dvasios būklę: tai kas kažkada buvo savaime suprantama, dabar kažkam jau kelia abejonių, kažką erzina ar trikdo. Labai dažnai tenka pastebėti, kad tai puiki manipuliacija žmonių nuotaikomis – bandymas per viešąją erdvę įteigti, jog balta yra juoda ir atvirkščiai.
Esu iniciatyvinės grupės „Tautos paminklas širdžių poetui“ vadovė: susibūrę neabejingi J.Marcinkevičiaus atminimui žmonės kantriai rašo raštus, organizuoja poezijos vakarus, renka aukas paminklui, renka gyventojų, pritariančių paminklo idėjai, parašus. Visa tai darome jausdami nuolatinį kai kurių valdančiųjų politikų abejingumą ir netgi tyčia demonstruojamą panieką bei ignoravimą. Ir vis tiek atkakliai laikomės minties, kad paminklas tautos dainiui turi iškilti ne bet kur, o Lietuvos sostinėje Vilniuje!
Atrodo, kad iš valdžios bokštų girdime vieną, o tauta transliuoja visai kitą žinutę. Vos tik kokiame renginyje paskelbiame, kad rinksime žmonių parašus dėl J.Marcinkevičiaus atminimo įamžinimo – išsirikiuoja eilės norinčių pasirašyti. Žmonės aukoja pinigus į paminklo fondą.
Praėjusį rudenį Vilniuje, nuostabiame sename sode surengėme talką, atsodinome senųjų lietuviškų veislių obelis, tikėdami, kad galėsime šį sodelį pavadinti Justino Marcinkevičiaus vardu. Kad vietoje, kur susilieja senoji kaimo ir naujoji miesto dvasia, poeto vardo obuoliai rudenį džiugins praeivius. Kad žmonės čia galės susirinkti ir į poezijos renginius: pabūti kartu tautiškumo ir poetinio žodžio šventėje. Nedrąsiai svajojome, kad gal šiame sode ateityje rastųsi ir tautos paminklas mūsų širdžių poetui. Juk jei neatsirado vietos miesto centre prie Rašytojų sąjungos, tai gal sename sode, gamtos apsuptyje?
J.Marcinkevičius buvo kuklus žmogus. Ir tas kuklumas paveldimas. Tai jaučiame bendraudami su poeto artimaisiais.
Deja, šiuolaikinėje visuomenėje kuklieji nustelbiami įžūlių rėksnių. Tų, kurie pamiršo, jog būtent J.Marcinkevičius 1988 metų spalio 22 dieną atidarė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą.
Atvira visuomenė, kaip samprotauja politologai ir filosofai, kuriama ant politinės laisvės ir žmogaus teisių pamato.
Kad dar 1988 metų lapkričio 18 dieną J.Marcinkevičius, vykdydamas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio programą, LTSR Aukščiausiojoje Taryboje pasakė kalbą, po kurios buvo papildyta LTSR Konstitucija ir lietuvių kalba joje įtvirtinta kaip valstybinė. Jis taip pat buvo vienas iš iniciatorių, kad Trispalvė būtų įteisinta kaip valstybinė vėliava, kad Vinco Kudirkos Tautiška giesmė vėl taptų himnu, o baltas vytis raudoname fone – herbu.
J.Marcinkevičiaus darbai budinant mūsų tautą, prisidedant prie Sąjūdžio atsiradimo, neišmatuojami. Jis ir mūsų Konstitucijos (Lietuvos Respublikos piliečių priimtos 1992 m. spalio 25 d. referendume) preambulės autorius.
Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris yra rašęs: „Palyginkite preambulės tekstą su kitu Konstitucijos tekstu: kaip diena ir naktis! Drįstu teigti, kad preambulė yra tegu ir nedidelis, bet įstabus literatūros kūrinys, kuris kartu turi milžinišką teisinį krūvį, nes joje įtvirtinti pamatiniai mūsų valstybinės bendruomenės siekiai. Atvira visuomenė – vienas iš jų.“
Atvira visuomenė, kaip samprotauja politologai ir filosofai, kuriama ant politinės laisvės ir žmogaus teisių pamato. Atviroje visuomenėje vyriausybė yra atsakinga ir tolerantiška, o politiniai mechanizmai – lankstūs ir skaidrūs.
Taip, tai įvirtinta mūsų Konstitucijoje, bet ne valdančiųjų veiksmuose.
Birželio 20 d. keliasdešimt iškilių menininkų ir visuomenės veikėjų kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl poeto J.Marcinkevičiaus atminimo įamžinimo. „Visiems žinoma, kad Justinas Marcinkevičius buvo talentingas kūrėjas, kurio įtaka ir palikimas neblėso dešimtmečiais. Aktyvi poeto veikla mūsų tautos ir valstybės istorijoje paliko ryškų įspaudą. Šiandien mes kalbame apie leidimą įamžinti Justino Marcinkevičiaus atminimą mūsų šalies širdyje, Lietuvos sostinėje – Vilniuje,“ – rašoma laiške, adresuotame Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijai bei merui Valdui Benkunskui.
Tarp laišką pasirašiusių – garsiausi šalies aktoriai, muzikai, švietimo darbuotojai, teisininkai, poetai, architektai, tarp jų ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos bei LR Vyriausybės premijų laureatai: Vytautas Rumšas, Eglė Gabrėnaitė, Vaiva Mainelytė, Rolandas Kazlas, Nelė Savičenko, Vladas Bagdonas, Rimantas Bagdzevičius, Julius Dautartas, Ilona Balsytė, Vytautas Anužis, Liubomiras Laucevičius, Inesa Paliulytė, Vladimiras Prudnikovas, Modestas Pitrėnas, Viktorija Miškūnaitė, Viktoras Gerulaitis, Liudvika Meškauskaitė, Miša Jakobas, Audrys Karalius, Mindaugas Jankauskas, Martynas Kuliavas ir daugelis kitų.
„Kai poetas mirė, pasakiau – visatoje užgimė dar viena lietuviška žvaigždė. Turime prisiminti, kad ta žvaigždė yra Justinas Marcinkevičius. O juk ne tiek daug mes jų ir turime...“, – sako aktorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vytautas Rumšas.
Deja, į šį kreipimąsi Vilniaus miesto savivaldybė kol kas neatsakė. Nors rugsėjo 4 d. vyko VMS Istorinės atminties komisijos posėdis, tačiau klausimas dėl paminklo J.Marcinkevičiui į darbotvarkę nebuvo įtraukas. Komisijos pirmininkė, konservatorė Kamilė Šeraitė-Gogelienė nesiteikė atrašyti ir į laiškus, kur teiraujamės, kada ketinama šį klausimą svarstyti.
Valdantieji atsitvėrė tylos siena. To niekaip negalima pavadinti atviros ir diskutuojančios visuomenės reiškiniu. Tik ar šiuolaikiniai (save vadinantys moderniais ir progresyviais) politikai tikrai manosi galį sunaikinti Poetą?
