Per keletą pastarųjų mėnesių teko pabendrauti su visų pagrindinių Lietuvos aukštųjų mokyklų vadovais. Kai kas iš to, ką jie papasakojo, švelniai tariant, labai nemaloniai nustebino. Suprantu, kad studentų skaičiaus mažėjimas palietė visus be išimties universitetus.
Akivaizdu ir tai, kad aukštųjų mokyklų stygiumi Lietuva skųstis tikrai negalėtų. O tai reiškia, kad kiekviena iš jų nuolat turi grumtis dėl savosios vietos po saule. Tačiau vis tiek nesuvokiu, kodėl šioje kovoje kai kurie jos dalyviai griebiasi kone „turgaus lygio“ priemonių. Tokių, kurios niekaip nesiderina su etika. Tiek žmogiškąja, tiek profesine. Kodėl gerovės savo atstovaujamai institucijai siekia apsukrumu ir gudrumu, kuriuo paprastai garsėja asmenys, vadinami sukčiais. Arba eina senu geru, dar nuo sovietmečio gyvuojančiu keliu: per pažįstamus ar šiaip „gerus žmones“.
Nesuvokiu, kodėl šioje kovoje kai kurie jos dalyviai griebiasi kone „turgaus lygio“ priemonių. Tokių, kurios niekaip nesiderina su etika.
Tikrai nemaniau, jog ateis laikas, kai viena garsi aukštoji mokykla griebsis vadinamųjų juodųjų viešųjų ryšių. Arba viešojoje erdvėje paniekinamai plieks savo konkurentą, ignoruodama akivaizdžius faktus. Iškreipdama informaciją, pateikdama ją sau palankiu rakursu. Nesitikėjau, kad Švietimo ir mokslo ministerijoje sėdės žmonės, kurie palaikys išimtinai tik vieną universitetą. Kurie dirbs jam ir tik jam. Visiškai ignoruodami kitų aukštųjų įstaigų interesus, prašymus ar pasiūlymus.
Apie tai jau kalbėjau su savo kolega švietimo ir mokslo ministru. Pažadėjo išsiaiškinti ir sutvarkyti. Tikiu, jog taip ir padarys. Tačiau jei ministro nepažįsti ar iki jo negali prieiti – kaip tada? Kelti vėją viešojoje erdvėje? Aukštųjų mokyklų vadovai visgi ne tie žmonės, kurie norėtų „vilkti skalbinius“ į viešumą. Todėl kai kurie renkasi ignoravimo ar nesikišimo taktiką. Nuryja skleidžiamą dezinformaciją ar gandus, nesivelia į žaidimus, kurie, jų nuomone, nederami universitetui. Nesolidūs. Kiti mėgina ieškoti teisybės valdiškuose koridoriuose, dar kiti užsiima veikla, kurią galėčiau pavadinti lobizmu. Siekiu, kad būtų išklausyta ir antroji pusė. Bent išklausyta.
Jei tai tęsis, garantuoju, kad laimėtojų šioje kovoje nebus. O pralaimės – vienokia ar kitokia prasme – visi. Pralaimės Lietuva.
Nūdien reikia ne rietis tarpusavyje. Ne siekti „nuleisti kraują“ konkurentui. Priešingai: visi universitetai turi stiprėti. Tam, kad galėtų atremti globalius iššūkius. Tam, kad kaip lygūs su lygiais galėtų konkuruoti su užsienio aukštosiomis mokyklomis. Manau, kad be ypatingų pastangų kiekvienas iš šiuo metu veikiančių universitetų gali ir turi rasti savąją nišą. Gal tam prireiks atsikratyti šiek tiek „riebalų“, perteklinių studijų programų ir kt., tačiau tos vietos yra. Turi užtekti visiems. Yra pageidaujančių susijungti? Jokių problemų. Kai kas tikrai turėtų taip padaryti. Kai kam tai būtų labai naudinga. Tereikia peržengti per nepamatuotas ar nereikalingas ambicijas.
Niekas nesako, kad reikia verstis per galvą, kad būtina forsuoti. Švietimas – labai jautri sritis, todėl bet kokius žingsnius joje reikia žengti labai atsargiai, be skubos, be lėkimo. Tačiau vis tiek reikia eiti pirmyn. O ne koncentruotis į vienas kito menkinimą bei kiršinimą.
Vydas Gedvilas yra Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas, Darbo partijos frakcijos narys
