„Gerbiamieji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariai, Jūsų Ekscelencijos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite, Valdai Adamkau, Rolandai Paksai, Suomijos Respublikos Eduskuntos pirmininke Eero Heinaluoma, Lenkijos Respublikos Seimo Pìrmininko pavaduotojau Eugeniusz Tomasz Grzeszczak, kolegos Seimo, Vyriausybės nariai, šio iškilmingo minėjimo svečiai, kelias į Nepriklausomybę buvo sunkus ir ilgas. Lietuva išgyveno keletą okupacijų, buvo negailestingai talžoma karų, iškentė baisų tremties pragarą, pažeminimą ir smurtą, netekčių skausmą, perėjo pokario rezistencijos ugnį. Tačiau jokia jėga nenugalėjo mūsų troškimo gyventi laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, savarankiškai spręsti savo šalies reikalus.
Prieš 23-ejus metus Kovo 11-ąją Tautos įgaliotų atstovų okupacinių represinių struktūrų apsupty pasirašytas Nepriklausomos valstybės atkūrimo Aktas sugrąžino Lietuvą į lygiaverčių pasaulio tautų bendriją, atvėrė naujus kelius į ateitį, suteikė naujas galimybes. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena – lietuvių Tautos dvasia, ryžtu ir sutelktumu sugrąžinta Valstybė ir Laisvė. Tik dėl mūsų Vienybės galime džiaugtis laisve. Ši diena – tai Laisvės šventė.
Sveikinu Jus Valstybės atgimimo – atkurtos Nepriklausomybės 23-iųjų metinių proga. Deja, jau net kelių dešimčių Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, daugelio kovojusių už Lietuvos laisvę nėra tarp mūsų. Jie jau niekada negalės džiaugtis atkurtos Lietuvos nepriklausomos valstybės laimėjimais ir švęsti šią džiugią dieną kartu su mumis. Tad prisiminkime juos, pabūkime mintimis su visais Anapilin išėjusiais, Nepriklausomybę gynusiais ir Lietuvą kūrusiais žmonėmis. Pagerbkime Juos Tylos minute. Ačiū.
Minėdami mums visiems brangią dieną – Kovo 11-ąją – mes visada sugrįžtame į tautinio atgimimo pradžią, kai Lietuvoje kūrėsi Sąjūdis, kuris siekė pertvarkyti sovietinės Lietuvos politinį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą, reiškė Lietuvos valstybingumo siekius, kuris kartu su Estijos ir Latvijos liaudies frontais, minint 50-ąsias Molotovo–Ribentropo pakto, panaikinusio Baltijos šalių nepriklausomybę, metines, organizavo Baltijos kelią.
Tuomet prieš raudonąjį tvaną šimtų tūkstančių žmonių grandinė nuo Gedimino bokšto Vilniuje iki Hermano bokšto Taline buvo nenugalima, kaip vieninga rankų ir širdžių užtvanka taikiame Baltijos kelyje į Nepriklausomybę.
Daug kas iš mūsų stovėjome istoriniame kelyje ir šiandien galime didžiuotis, kad buvome tokio svarbaus įvykio dalyviais. Baltijos kelias mus suvienijo, vedė pirmyn ir teikė vilties, tikėjimo savo jėgomis ir šalies ateitimi. Į viešumą buvo grąžinta tikroji Lietuvos istorija.
Negaliu nepaminėti tuometinės sporto bendruomenės, iškilių sportininkų siekio tapti visateise tarptautinės sporto šeimos nare. Jie tikrai žinojo, ką reiškia atstovauti svetimai valstybei. Tai jie, pirmieji, nepabūgę grasinimų 1988-ųjų metų gruodį atkūrė Lietuvos tautinį olimpinį komitetą, atsisakė dalyvauti sovietų rinktinėse, o pirmaisiais Nepriklausomybės metais jau pelnė ir aukščiausius olimpinius apdovanojimus.
Tautinio atgimimo pakylėti, Sąjūdžio remiami kandidatai triuškinamai laimėjo rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą. Šiandien didžiuojamės jų balsais, nulėmusiais 1990-ųjų metų kovo 11 dienos valstybės Nepriklausomybės atkūrimo Akto priėmimą. Nepriklausomybės įtvirtinimas pareikalavo nepaprastai daug pastangų. 1990-ųjų pavasaris Sąjūdžio išbudintai Lietuvai buvo be galo sunkus ir atsakingas. Sovietinė sistema nenorėjo susitaikyti su tuo, kad ji byra, ir kažkokie 3 mln. lietuvių – tik maždaug 70-oji tuometinės Sovietų Sąjungos dalis, nori suardyti vis labiau stringantį imperijos mechanizmą. Tad atgimusiai Lietuvai teko ištverti Rusijos blokadą, Medininkų žudynes ir pagaliau 1991-ųjų metų Sausį, pareikalavusį 14-os gyvybių, tačiau garbingai apgynusį taip sunkiai iškovotą laisvę. Laidojome kritusius už Lietuvos ateitį sūnus ir dukrą ir prisiekėme saugoti Nepriklausomybę bei ginti demokratiją.
Ir iš tikrųjų, prieš 23-ejus metus žengdama tokį svarbų istorinį žingsnį, Lietuva nesusvyravo, nedelsė, neišsigando grasinimų ir provokacijų, bandymų užsmaugti vos atgimusią valstybę. Lietuva pirmoji išsivadavo iš Sovietų Sąjungos jungo, paskatindama komunizmo imperijos žlugimą ir visos Rytų bei Vidurio Europos išsilaisvinimą.
Bet žvelgdami į Laisvės kovų istoriją, mes neturime užmiršti to, kas sustiprino atkurtą valstybę, kas suteikė jėgų mums ją gražinti, kas mus atvedė į demokratinių pasaulio šalių bendriją. Mes negalime pamiršti, koks svarbus jaunos valstybės žingsnis buvo įstojimas į Europos Sąjungą ir NATO, taip pat integravimasis į
tarptautines organizacijas.
Esame jauna valstybė, o pasiekėme labai daug. Tik apie tai mažai kalbame. Mes dar neišmokome pasidžiaugti darbščiais, talentingais, savo kraštą mylinčiais žmonėmis, jų nuveiktais darbais, jų laimėjimais. Tenka pripažinti, kad iškilių mokslo, meno, kultūros, sporto žmonių nuopelnai ir veikla užgožiami menkaverčiais dalykais, kasdieninėmis problemomis. O apie Lietuvos mokslo pasiekimus užsimenama lyg tarp kitko. Ar kas galėjo įsivaizduoti, kad kada nors Lietuva kurs ir gamins komponentus ir prietaisus pasaulinei kosmoso pramonei? Kad lietuviški lazeriai bus gerai žinomi pasaulyje?
Visa tai primenu nenorėdamas nuneigti tebeegzistuojančių problemų – nedarbo, didelės socialinės atskirties, emigracijos, vis dažniau pasireiškiančio dvasinio, moralinio nuosmukio, menkaverčių kultūros reiškinių. Gerbiamieji, minėdami 23-ąsias Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metines, mes ne tik švenčiame, bet ir susimąstome apie tai, ką per šiuos metus nuveikėme? Ar taip gyvenome, kaip norėta ir siekta? Ar pasiteisino mūsų Laisvės lūkesčiai? Ar nuoširdžiai ir sąžiningai atlikome savo pareigas? Ar gyvename kaip europiečiai, kaip visas demokratinis pasaulis? Kiek išdalijome atjautos ir gerumo, ištarėme padėkos žodžių? Ar padėkojome visiems, kurie buvo šalia ir viskuo kantriai dalijosi, nereikalaudami nieko atgal? Ar esame pakantūs vieni kitiems, artimo nepritekliams ir bėdoms? Nepriklausomybės Aktas – tai ne tik dokumentas, kurį pasidedame po muziejaus stiklu ir retkarčiais nuvalome dulkes. Jis mus visus įpareigoja – kantriai, nuosekliai, su atsidavimu dirbti „Tėvynės naudai ir žmonių gėrybei“. Šiandien Lietuvai, kaip niekada, būtina susitelkti. Labai svarbu neišbarstyti Sąjūdžio metu žydėjusios vienybės.
Juk ateity mūsų laukia dideli ir atsakingi darbai. Tai ne tik narystės Europos Sąjungoje ir NATO įtvirtinimas, bet ir pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai. Taip pat nepamirškime, kad turime tesėti pažadus, duotus per rinkimus, sąžiningai vykdyti įsipareigojimus. Tad būkime vieningi, veikime išvien, įrodykime, kad esame verti garbingos mūsų
istorijos.
Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie šią dvasią stiprina. Gerbkime ir saugokime Kovo 11-ąją – Tautos sprendimą! Sveikinu Lietuvą ir kiekvieną jos žmogų su visų mūsų švente – Nepriklausomybės atkūrimo diena!“
