Pradėti reikėtų nuo situacijos. O situacija tokia, kad sportas (judėjimas, fizinis ugdymas ar aktyvumas, lavinimasis, mankšta – vadinkite, kaip norite) vaikų ir jaunimo dienotvarkėje užima vis mažiau ir mažiau laiko bei vietos.
Ką tai lemia – akivaizdu. Daugiau negalavimų ir ligų, daugiau antsvorio, mažesnis darbingumas, kūrybingumas, apskritai – mažiau galimybių visur kur. Kodėl taip yra – klausimas, apie kurį būtų galima kalbėti daug ir ilgai.
Mėginkime koncentruotai. Valstybinė sporto politika teoriškai egzistuoja, tačiau praktiškai jos kaip ir nėra. Geriausias pavyzdys – sporto pamokos. Kūno kultūros ir sporto įstatyme numatyta, jog turi būti po tris per savaitę. Kiek Lietuvoje bendrojo ugdymo mokyklų, kurios laikosi šios įstatymo nuostatos? Vienetai.
Pačios pamokos neretai irgi nei šiokios, bei tokios. Dažniausiai taip: duoda mokytojas berniukams krepšinio kamuolį – ir žaiskite sau. Visą pamoką. Mergaitėms – tinklinio kamuolys. Arba, geriausiu atveju, kokia nors šokdynė.
Valstybinė sporto politika teoriškai egzistuoja, tačiau praktiškai jos kaip ir nėra. Geriausias pavyzdys — sporto pamokos.
Ar tai galima pavadinti visapusišku fiziniu ugdymu? Retorinis klausimas.
Dabar apie infrastruktūrą. Pamoka baigėsi, mokiniams reikia nusiprausti, persirengti. Kiek Lietuvoje mokyklų, kuriose įrengti civilizuoti persirengimo kambariai, dušai? Ne vienetai, tačiau ir tikrai ne „prūdai“. Didžioji dalis mokyklų apie tokius gali tik svajoti. Jau ilgus metus.
Čia dar verta užsiminti ir apie sporto sales. Kiek Lietuvoje mokyklų, kurios galėtų jomis pasigirti ir didžiuotis? Irgi anaiptol ne tiek daug, kiek norėtųsi. Kur kas daugiau tokių, į kurias įėjus belieka skėsčioti rankomis. Iš nevilties. Pamenu apsilankymą viename miestelyje Klaipėdos krašte. Kai įėjau į salę, mokyklos direktorius iškart perspėjo: ten geriau neikite – gali įlūžti. Ir ten neikite. Ten gal taip pat neverta.
O kur dar ganėtinai atsainus daugumos aukštųjų mokyklų požiūris (ten fizinio ugdymo pratybos dažnai tik simbolinės), prasta arba kone nulinė dalies mokytojų/dėstytojų kvalifikacija, valstybės institucijų ir joje dirbančių žmonių nesusikalbėjimas bei tampymasis: renovuojame tą salę, o gal aną, o gal nerenovuojame išvis?
Tad štai: tam, kad situacija bent jau pradėtų keistis iš esmės, ir surengėme sporto forumą. Kvietėme visus, kam tai rūpi ir kas privalo rūpintis. Pasakysiu atvirai: nors ir žinau, kad problema išties opi, tokio susidomėjimo nesitikėjau. Per daugiau nei dešimt Seime praleistų metų retai kada teko matyti pilną Konferencijų salę. Šįkart taip ir buvo. Teko net papildomų kėdžių ieškoti.
Forumo pabaigoje priimta rezoliucija. Bent jau dalį rekomendacijų, kurias numatoma įgyvendinti iki 2020 metų, verta pacituoti. Visų pirma – pasiekti, kad visose bendrojo ugdymo mokyklose būtų vykdomos trys sporto pamokos per savaitę. Sudaryti tinkamas higienos ir sporto infrastruktūros sąlygas, finansuoti mokinių dalyvavimą fizinio ugdymo pratybose ir treniruotėse specializuotuose centruose, sporto klubuose. Atnaujinti sporto pamokų turinį, padaryti jį modernesnį ir patrauklesnį (forumo metu išgirdome daugybę idėjų, kaip, pasinaudojant šiuolaikinėmis technologijomis, galima pritraukti ir sudominti mokinius, net ir tuos, kurie nėra dideli sporto mylėtojai).
Aišku, per naktį revoliucijų neįvyks. Stebuklų nenutiks. Čia, kaip ir daug kur kitur, reikalingas kryptingas, nuoseklus ir atkaklus darbas. Žmonės, kurie suprastų idėją, kurie ją palaikytų ir norėtų įgyvendinti.
Taip pat numatoma parengti sportinio ugdymo vadovėlius, kurių nėra iki šiol. Visos kitos disciplinos turi, sportas – ne. Reikia tobulinti sporto mokytojų, dėstytojų, trenerių kvalifikaciją, įvesti jų atestaciją. Na ir, žinoma, šiuolaikiška sporto infrastruktūra, papildomos erdvės sportui, be ko judėti į priekį nelabai ir įmanoma. Kas iš to, jei stengsies ir raginsi, o normaliai sportuoti nebus kur?
Rekomendacijų yra ir daugiau. Tačiau svarbiausia tai, kad jos neliks popieriuje, o bus „suguldytos“ į teisės aktus. Bent jau dauguma tai tikrai. Jos taps privalomomis. Jas reikės vykdyti, nori nenori. Kartais, siekiant visuomenei ir valstybei naudingų tikslų, galima pasitelkti ir tam tikrus prievartinius mechanizmus, ar ne?
Aišku, per naktį revoliucijų neįvyks. Stebuklų nenutiks. Čia, kaip ir daug kur kitur, reikalingas kryptingas, nuoseklus ir atkaklus darbas. Žmonės, kurie suprastų idėją, kurie ją palaikytų ir norėtų įgyvendinti. Idėją, kurią apibūdina to paties sporto forumo pavadinimas: „Sveiki, fiziškai aktyvūs, sportiškai išprusę vaikai ir jaunuoliai – moderni, ekonomiškai stipri ir saugi valstybė“.
Juk būtent tokios mes visi ir norime. Būtent tokią stengiamės kurti.
Vydas Gedvilas yra Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas, Darbo partijos atstovas
