Kodėl? Todėl, kad pajėgių sportininkų turėsime vis mažiau. Kodėl? Todėl, kad mūsų vaikų, paauglių, apskritai jaunimo fizinis aktyvumas metai iš metų vis mažėja. Kartu su juo, suprantama, blogėja ir jų sveikatos būklė.
Antai Lietuvos sporto universiteto mokslininkai atliko 5–12 klasių mokinių fizinio pajėgumo tyrimą. Pagal standartinę europinę metodiką. Buvo lyginami 1992, 2002 ir 2012 metų rezultatai. Išvados ir tendencijos, švelniai tariant, labai nedžiuginančios: padidėjęs mokinių svoris, pablogėjęs lankstumas ir staigioji jėga, o svarbiausia – širdies ir kvėpavimo sistemos ištvermė.
Daugelio mūsų vaikų kasdienis fizinis aktyvumas yra nepakankamas ir neatitinka tarptautinių rekomendacijų. Jei Europoje maždaug trečdalis mokinių įvardijami kaip pakankamai fiziškai aktyvūs (aišku, irgi ne tas rezultatas, kuriuo būtų galima džiaugtis), tai Lietuvoje taip juda tik kiek daugiau nei 14 proc. didžiųjų miestų mokinių. Natūralu, jog mažėjant fiziniam aktyvumui blogėja ir sveikata. Jau garsiai kalbama, kad šalyje sveikų mokinių liko tik apie 40 proc.
Išvados ir tendencijos, švelniai tariant, labai nedžiuginančios: padidėjęs mokinių svoris, pablogėjęs lankstumas ir staigioji jėga, o svarbiausia – širdies ir kvėpavimo sistemos ištvermė.
Dabar pats metas standartiniams klausimams: kas kaltas – ir ką daryti? Akivaizdu, jog rūpintis vaikų sveikata turi rūpintis ne tik jie patys, jų tėvai, tačiau ir darželis, mokykla, universitetas. Valstybė plačiąja prasme. Ką turime šioje srityje?
Per daugiau kaip dešimtmetį niekaip nepavyksta įgyvendinti Kūno kultūros ir sporto įstatymo reikalavimo dėl 3 savaitinių kūno kultūros pamokų bendrojo ugdymo mokyklose. Ir tam tikro pratybų skaičiaus būtinumo profesinėse mokyklose, kolegijose, universitetuose.
Žmonės, kurie privalo tuo rūpintis, tai prižiūrėti – visų pirma, kalbu apie Kūno kultūros ir sporto departamentą (KKSD), taip pat Švietimo ir mokslo ministeriją (ŠMM) – oficialiai nė karto niekur nesikreipė ir neišgyveno dėl to, kad ši įstatymo nuostata nevykdoma. Tiesiog ignoruojama.
Entuziazmu netrykšta ir pats jaunimas. Bent jau kai kurie jo atstovai. Prieš kelerius metus studentų sąjungos nariai pasiūlė atsisakyti sporto pratybų aukštosiose mokyklose. Aiškino, jog tai – neprivaloma, kad sportas studentams nereikalingas ir pan. Esą – jei kas nori, tegul sportuoja po paskaitų. Savo iniciatyva, taip sakant.
Nekalbant apie tai, ar toks požiūris teisingas, ar nelabai – o kur tokiems sportuoti? Lauke? Kai pagaliau net ir ne visose aukštosiose mokyklose sukurta tinkama sporto infrastruktūra. Sporto klubuose? Viena iš galimybių, deja, ji – ne visiems pagal kišenę.
Lietuvoje renovuota šimtai mokyklų ir sporto salių. Išleista daug pinigų. Lyg ir gerai, tačiau kiek tokių mokyklų, nežabotai optimizuojant jų tinklą, per pastaruosius keletą metų jau uždaryta? Kam jos atiteko, kas jų savininkai, ar jie patalpas naudoja efektyviai?
Pagaliau, kodėl be jokios atrankos reikėjo renovuoti, jei jau tada buvo akivaizdu, kad mokinių skaičius kasmet mažės, miestai ir miesteliai tuštės? Todėl šiandien ir turime tai, ką turime: renovuotas mokyklas, kuriose nėra kam sportuoti, ir tos pačios renovacijos niekaip nesulaukiančias ugdymo įstaigas, kuriose netrūksta nei vaikų, nei norinčių vienaip ar kitaip judėti, bet dėl siaubingos sporto salės ar stadiono būklės negalinčių to daryti.
O kur tokiems sportuoti? Lauke? Kai pagaliau net ir ne visose aukštosiose mokyklose sukurta tinkama sporto infrastruktūra. Sporto klubuose? Viena iš galimybių, deja, ji – ne visiems pagal kišenę.
Būna ir kitaip: šiokia tokia sporto salė yra, tačiau po kūno kultūros pamokos mokiniai neturi normalios erdvės, kur galėtų nusiprausti, persirengti ir pan. Ypač mergaitės. Tai daroma vos ne kabinetuose. Arba patalpose, kurias vadinti „persirengimo“ neapsiverstų liežuvis.
Dar 2011 metais Seimas patvirtino valstybinę sporto plėtros strategiją. Joje numatyta parengti virš 25 įvairių programų, kurios padėtų įgyvendinti ne vieną itin reikšmingą strategijos nuostatą ar teiginį – tiek mėgėjiško, tiek profesionalaus sporto srityje. Numatyta apjungti ministerijas, įstaigas prie Vyriausybės, kitas institucijas ir organizacijas, verslo bei mokslo atstovus – ir pradėti ne tik kurti programas, bet ir keisti teisės aktus, kurie iš esmės pagerintų verslo bei sporto sąveiką, kartu padėtų kurti naujas darbo vietas. Tuomet būtų galima pagrįstai tikėtis, kad sporte įvyks kardinalūs pokyčiai, kad gerokai priartėsime prie valstybių, sukaupusių gerąją sporto patirtį, gal net pasieksime jų lygį.
Tad štai, strategija buvo priimta. Kas vyko toliau? Ogi nieko. Na, gal ne visai nieko: 2014-aisiais pagaliau buvo patvirtintas priemonių planas. Toliau – vėl nieko. Naivu tikėtis pokyčių, jei taip.
Dar bėda – aukštos kvalifikacijos specialistų stoka pačiame KKSD ir ŠMM. Užtat prikurta įvairių pavaldžių centrų. Jų sistema taip „ištobulinta“, jog šiandien net nežinome, kuris centras yra atsakingas už kūno kultūrą, jos vietą pradinėse, pagrindinėse, vidurinėse mokyklose, progimnazijose ir gimnazijose.
Pagrindinėje valstybinėje sporto institucijoje – KKSD – įsteigti padaliniai, kurie tik aptarnauja sporto sferą, bet negeneruoja, nekuria inovatyvių idėjų, planų, nestrateguoja sporto ateities. Liko tik išskirtinai biurokratiniam aparatui būdingi padaliniai: finansų, audito, teisės.
Priežastis ir problemas būtų galima vardinti dar ilgai. Tačiau verčiau apie teigiamus poslinkius ir pokyčius. Visų pirma – paskirtas naujas KKSD vadovas. Žmogus iš sporto sferos. Kuris ją išmano, kuris pats neabejingas sportui. Tikiu, kad jam vadovaujant į KKSD ateis patyrę, kvalifikuoti, kompetentingi specialistai, patirtimi ir žiniomis gerokai lenkiantys savo pirmtakus. Gebantys bendrauti sporto kalba su šios srities organizacijų atstovais, pasirengę bei žinantys, kaip galima išspręsti susikaupusias problemas, turintys minčių, idėjų, entuziazmo ir noro taip reikalingiems pokyčiams.
Pagrindinėje valstybinėje sporto institucijoje – KKSD – įsteigti padaliniai, kurie tik aptarnauja sporto sferą, bet negeneruoja, nekuria inovatyvių idėjų, planų, nestrateguoja sporto ateities.
Aš savo ruožtu, padedamas to paties KKSD, ŠMM, Lietuvos sporto universiteto, spalio 3 dieną Seime organizuoju konferenciją mokinių fizinio aktyvumo ir sporto klausimais. Beje, pirmą kartą sporto istorijoje tokią konferenciją surengėme dar 2007 metais. Jau tada geriausi mūsų sportininkai ir treneriai buvo sunerimę dėl sporto situacijos, kreipėsi į valdžios institucijas, reikalaudami spręsti susikaupusias problemas. Šiandien jų – dar daugiau. Konferencija, aišku, jų visų neišspręs, bet tikrai gali tapti teigiamų pokyčių pradžios tašku.
Laikas keistis ir atsinaujinti. Tai, kas buvo sukurta praeityje, jau atgyveno ir paseno. Sportas – labai specifinė ir dinamiška sritis. Gaila, jog vis dar daugiau tokių, kurie to nenori ar tiesiog nepajėgia suprasti.
