Kolegų paragintas, kad šiame renginy netrūks gyvų diskusijų su suinteresuotomis visuomenės grupėmis, todėl pristatymas nuobodus nebus, nusprendžiau apsilankyti. Juo labiau, kad ir pats Ąžuolyne mielai bėgioju, važinėju dviračiu ar išeinu pasivaikščioti, taigi, nutariau nelikti nuošaly.
Nors tądien buvo speigas, bet Kauno miesto savivaldybės salėje susirinko nemažai susidomėjusių, kurie su tam tikra skepticizmo gaidele klausė apie 50 minučių trukusį pristatymą. Man pristatymas pasirodė savotiškai įdomus, buvo apžvelgtas Ąžuolyno parko vystymasis prieškaryje ir sovietmečiu, aptartos vertingosios savybės, esama padėtis bei pristatyti projektiniai pasiūlymai.
Tačiau po jo sekusi klausimų su nepasitenkinimu banga atrodė gana savotiškai, suprantu atėjusių rūpestį, bet vienaip ar kitaip daug kartų pakartojant apie poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos būtinybę ji nuo to neatsiras, o racionalūs pasiūlymai gali tiesiog likti neišgirsti ir neužfiksuoti. Aišku ir pristatymo organizatorius turėtų prisiimti atsakomybę, kad neužtikrino informavimo procedūros laikymosi, juo labiau, kad jos gan detaliai aprašytos statybos techninio reglamento STR1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ VIII skyriuje.
Apmaudu, bet akivaizdu, jog procedūrų nebuvo laikomasi nei pristatymo metu, nei informuojant apie pristatymą bei po jo, taigi, Kauno savivaldybės administracija matomai turėtų tiesiog inicijuoti visuomenės informavimo pakartojimą tinkamai pagal teisės aktais nustatytas procedūras.
Šį kartą pristatymas baigėsi tuo, kad buvo nustatytas 20 dienų terminas pasiūlymams pateikti. Dalyvavę, kalbėję ir pateikę pasiūlymus žodžiu neturėjo net galimybės užsiregistruoti, todėl akivaizdu, kad jie negaus ir jokių atsakymų dėl jų pateiktų pasiūlymų. Kadangi tarp pasisakiusių buvau ir aš, tai šiame tekste dar kartą išdėstau savo nuomonę ir pristatymo metu išsakytus pasiūlymus.
Taigi, ką projektuotojas pasiūlė kauniečiams ir niūriaspalviui auksavabaliui ir kas mane nustebino.
Vertėtų pradėti nuo to, kad Ąžuolyno parkas yra įsikūręs sengirėje, „Natūra 2000“ teritorijoje, kuri savaime įpareigoja ir atitinkamai derinti visuomenės poreikius. Projektuotojas – Kauno SĮ „Kauno planas“ visuomenės poreikių nėra aiškiai identifikavęs, bent jau pristatymo metu jų nekonkretizavo, o tik užsiminė apie kokią tai 50 žmonių apklausą, tačiau daugiau nieko nesukonkretino, neįvardino, kokiais rodikliais buvo įvertinti visuomenės poreikiai, kaip ir kuriuos jų atliepia parengti projektiniai pasiūlymai, koks tų poreikių interesų grupių dydis lėmė būtent tokius projektinius sprendinius. To nesant, dauguma sprendinių kelia nemenkas abejones, kaip ir tų sprendinių kaštų ir naudos analizės nebuvimas.
Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į Ąžuolyne siūlomus įrengti du naujus asfalto takus – vieną dviratininkams (įstrižai per visą ąžuolyną, tarp esamo pagrindinio tako ir Vidūno al.) ir kitą riedutininkams judėti ratu. Akivaizdu, kad šie nauji takai turės praeiti tarp esamų medžių, prie senų ąžuolų taką planuojama pakelti virš dirvožemio sluoksnio (bandant įtikinti, kad tai netrukdys medžiams augti), o kitus trukdančius medžius, kurie matomai bus įvertinti kaip neperspektyvūs, iškirs. Kyla natūralus klausimas, koks yra tų takų poreikis, kaip jis įvertintas ir kokias dviratininkų, riedutininkų ir pėsčiųjų problemas šie nauji takai išspręstų.
Dviratininkai ir riedutininkai dažniausiai judą apie 15–20 km/h, o pėstieji – 5 km/h, tai gretimai esantys takai kažkiek atskirtų srautus, bet kartu sukurtų srautų susikirtimus (7 dviratininkų take ir 9 riedutininkų), kas yra žymiai pavojingiau nei esant šalimais judantiems srautams, juo labiau, kad susikirtimai yra medžiais apaugusioje teritorijoje, kas blogina matomumą.
Abejotinas yra ir žiedinio riedutininkų tako poreikis (tiesiog nėra labai malonu riedučiai važiuoti visą laiką posūkiu), o be to ir 30 cm virš esamo grunto pakeltas pakankamai siauras takas nebus pats saugiausias, ypač pradedantiesiems, kurie dažnai geba sustoti tik žolėje. Todėl sunkiai galima pateisinti šių naujų takų įrengimo kaštus, ypač žinant nedidelį riedučių populiarumą Kaune.
Iš kitos pusės, juk dviračiais, kaip ir riedučiais bus sunku uždrausti važinėti kitais takais, kaip ir pėstiesiems vaikščioti planuojamais naujais takais, todėl geri projektuotojo norai ir liks tik norais, na gal dar leis uždirbti asfalto klojėjams.
Reiktų pažymėti ir tai, kad Kauno savivaldybės administracijos susitarimu su projektuotoju patvirtintoje projekto techninėje užduotyje nėra numatyta suprojektuoti du naujus asfalto takus.
Taigi, sunku suprasti kam tai daroma, bet niūriaspalvis auksavabalis dėl tokių naujų takų tikrai neapsidžiaugs.
Nepagrindinius, dabar grunte natūraliai susiformavus takus (pažymėtus geltonai) planuojama įrengti granito skaldos (sutankintos, surištos natūraliais rišikliais), o sporto, treniruoklių ir vaikų žaidimo aikštelėse – guminę dangą. Juk visi jie yra „Natūra 2000“ teritorijoje, ar tikrai guma yra pati tinkamiausia danga, o gal vertėtų ją pakeisti organiniu (medžio žievės) mulčiu, kas būtų daug natūraliau.
Be to, minkšta organinio mulčio danga gerai tiktų ir bėgimo takams. Juk niūriaspalviui auksavabaliui matyt mulčias labiau patiktų nei guma, ypač jei aną kas netyčia užmintų einantį taku.
Projekte numatyta įrengti kilometro ilgio bėgimo trasą su šviesos „persekiojimo“ sistema, kuomet šviestuvai su davikliais suveikia reaguodami į žmogaus judėjimą.
Abejotinas tokio sprendimo reikalingumas ir prasmingumas, nes tamsiu paros metu nėra daug sportuojančių (visgi kai sutemsta vasarą būna jau gili naktis, o rudenį ir pavasarį – pakankamai vėsu), be to, vargiai būtų labai jau malonu bėgti priekyje nieko nematant, kuomet kaskart akintų po kojomis įsižiebianti šviesa.
Geriau jau vietoj to įrengti gėlo vandens fontanėlius netoli bėgimo trasų. Juo labiau, kad dabar Europoje judama prieš buteliuose parduodamą vandenį.
Poilsio ir suoliukų aikštelės projektuojamos kaip takų išplatėjimas šalimais, tai nėra patogu nei sėdintiems, nei praeinantiems ar pravažiuojantiems, nes dažnai vaikai atsiskiria nuo sėdinčių suaugusių ir išeina prieš važiuojančius, kas sukelia bereikalingą stresą, todėl būtų protinga aikšteles atitraukti nuo takų bent 5–10 m.
Apibendrinant noriu pasiūlyti projektuotojui:
-
Atsisakyti siūlomų įrengti dviejų naujų asfalto takų (dviratininkams ir riedutininkams).
-
Pagal šlaitus einančius gruntinius takus ir vaiku žaidimo bei sporto aikšteles įrengti organinio mulčio (medžio žievės) dangą.
-
Ąžuolyno parke prie bėgimo trasų įrengti gėlo vandens fontanėlius (atsigert).
-
Poilsio ir suoliukų aikšteles atitraukti nuo takų bent 5–10 m.
Manau, kad tik konstruktyvių diskusijų su visuomenės nariais dėka galime sukurti harmoningą aplinką tiek kauniečiams, tiek ir niūriaspalviui auksavabaliui bei palikti kiek įmanoma natūralesnį Ąžuolyną ateities kartoms.
Vygantas Raulinaitis yra kaunietis teisininkas.
