Galima pajuokauti, kad prieš šešėlinius metodus įmanoma kovoti tik policiniais metodais. Tačiau svarbu sutarti dėl to, kaip išvengti neteisėtos įtakos valstybės pareigūnams, kai kalba eina apie atstovavimą visuomenės interesams.
Vienoje iš vidaus reikalų ministro valdymo sričių yra šešios teisėsaugos įstaigos, jose dirba apie 17 tūkst. pareigūnų, jiems tenka daugiau, kaip 90 proc. visų teisėsaugos įstaigų vykdomos veiklos. Keturios iš jų turi kriminalinės žvalgybos subjekto statusą. Kriminalinė žvalgyba dažnu atveju susijusi su intervencija į privačią asmens erdvę, tad ministro pareiga priminti, kad teisėsauga turi veikti skaidriai, būtų politiškai neutralia ir saugotų visų žmonių interesus.
Visuomenė negali būti saugi, jei teisėsaugos įstaiga politizuojama, vadovai saistomi neskaidriais ryšiais, pradeda tarnauti siauroms interesų grupėms. Tokių pavyzdžių turime.
Visuomenė negali būti saugi, jei teisėsaugos įstaiga politizuojama, vadovai saistomi neskaidriais ryšiais, pradeda tarnauti siauroms interesų grupėms. Tokių pavyzdžių turime.
Pagal Konstituciją (98 str.) ir Vyriausybės įstatymą (26 str.) ministras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus. Ministras yra atsakingas, kad jam pavestoje valdymo srityje būtų įgyvendinami Vyriausybės nustatyti prioritetai.
Demokratinėje valstybėje uniformuotiems žmonėms vadovauja politikas. Vidaus tarnybos statutas įpareigoja būtent ministrą įgyvendinti vidaus tarnybos valdymą, tame tarpe daryti oficialias intervencijas į sau pavaldžių įstaigų vadovų darbotvarkes, jei jose yra klausimų, kurie peržengia vadovų kompetencijos ribas ir susiję su politikos formavimu, kai kyla abejonių veiklos skaidrumu.
Kaip mes priimtume žinią, kad atskirų kariuomenės rūšių vadovai, nederinę su kariuomenės vadu, krašto apsaugos ministru, pasislėpę priiminėtų sprendimus nacionalinio saugumo politikos klausimais? Galime prisiminti diplomatus, kurie prieš kelerius metus neteko postų dėl to, kad buvo kaltinami vykdę savo užsienio politiką.
Dėl liberalaus požiūrio į migracijos politiką Europos sąjungos išorinę sieną atvėrėme žmonėms, kurių veikla net jų kilmės šalies žmonėms kelia šiurpą.
Prisiminkime skandalą migracijos politikos srityje, kuris atskleidė, kad pernelyg daug erdvės formuojant migracijos politiką buvo suteikta įvairaus plauko tarpininkams ir lobistams. Dėl liberalaus požiūrio į migracijos politiką Europos sąjungos išorinę sieną atvėrėme žmonėms, kurių veikla net jų kilmės šalies žmonėms kelia šiurpą.
Mūsų valstybės kūrėjai dar nepriklausomybės pradžioje atskyrė teisėsaugą nuo politikos. Ir tai nėra Lietuvos demokratijos išradimas. Svarbu, kad Lietuvos teisėsaugai ir kitoms valstybės institucijoms būtų daroma tik teisėta įtaka, tik tokios kontrolės ir atskaitomybės procedūros, kurias numato įstatymas.
Išleisdamas nurodymą ministras S.Skvernelis tiesiog priminė kai kuriems vidaus reikalų įstaigų vadovams apie subordinaciją ir apie tai, koks santykis tarp politikų ir skiriamų pareigūnų būdingas teisinėje valstybėje. Raštu, nes nevienkartiniai žodiniai priminimai kai kam, deja, buvo nesuprantami. Būtų geriausia, jei to išvis nebūtų reikėję, bet praktika parodė, jog politikų noras turėti „savą“ statutinės tarnybos vadovą yra pernelyg stiprus, o kai kurių tarnybų vadovų gebėjimas tam atsispirti – pernelyg silpnas.
Tarp procedūrų nėra numatyta galimybių „tartis po kilimu“, nešioti paskalas ar regzti intrigas, kurti savo asmenines politikas.
Ministro pavedimas neriboja jam pavaldžių įstaigų vadovų susitikimų su politikais, tačiau teisės aktuose yra procedūros, kada ir kaip tai daroma, kaip užtikrinama politinė kontrolė, atskaitomybė. Tarp procedūrų nėra numatyta galimybių „tartis po kilimu“, nešioti paskalas ar regzti intrigas, kurti savo asmenines politikas.
Politinės veiklos laukas, kuriame valstybės pareigūnai, politikai, interesų grupių nariai būtų skatinami deklaruoti įtaką, turi nemažų perspektyvų. Pareigūnų ir politikų priimti sprendimai daro poveikį žmonėms, tad jie turi būti priimami kuo atviriau.
Pareigūnai, politikai bendrauja su įvairiausiomis grupėmis ir organizacijomis, atstovaujančiomis konkretiems interesams. Šiuo požiūriu svarbu, kad priimant sprendimus, būtų atspindėti realūs piliečių poreikiai. Sprendimų priėmimo procesas turi būti skaidrus. Sprendimų priėmimo skaidrumui užtikrinti svarbu, kad patys politikai ir valstybės tarnautojai skelbtų, su kokiomis grupėmis ir organizacijomis jie bendrauja. Ir kokiam (kieno) interesui atstovauja.
Apklausos rodo, kad valstybės politikams tenka didelis iššūkis įtikinti piliečius pasitikėti savo valstybe. Žemą Lietuvos visuomenės pasitikėjimą valstybės institucijomis rodo Pasaulio ekonomikos forumo tyrimas, kuriame mus lenkia net posovietinės erdvės valstybės.
Apklausos rodo, kad valstybės politikams tenka didelis iššūkis įtikinti piliečius pasitikėti savo valstybe.
Nevyriausybinės, ypač jaunimo, organizacijos rekomenduoja užtikrinti sprendimų priėmimo skaidrumą, įtraukti visuomenę į sprendimų priėmimą, valstybės ir viešųjų įmonių valdymą. Su korupcija kovojančios įstaigos ir organizacijos atkreipia dėmesį į aukštą politinės korupcijos lygį, neskaidrų lobizmą (neskaidrią interesų grupių įtaką), nepotizmą valstybės tarnyboje.
Už politikos skaidrinimo priemones pasisako Europos Parlamentas ir Europos Komisija. Jos įsipareigojusios atvirai skelbti, su kokiomis grupėmis ir organizacijomis bendrauja politikai ir tarnautojai.
Asmenys ir organizacijos, kurie pageidauja bendrauti su Europos Sąjungos pareigūnais, viešai deklaruoja ne tik savo interesus, bet ir registruojasi specialiame registre, kur informacija prieinama bet kuriam Europos piliečiui. Po ir prieš susitikimus, konsultacijas su politikais ir pareigūnais, lobistais viešai skelbiama informacija apie susitikimus, jų rezultatus. Tai savotiškas mūsų viešų ir privačių interesų deklaravimo plėtinys, nauja kokybė.
Valstybės taip pat skatinamos diegti savo skaidrumo registrus, kuriuose ne tik lobistai, bet ir įstaigų vadovai, tarnautojai, organizacijos skelbtų apie savo susitikimus ir interesus su politikais ir Vyriausybės pareigūnais.
Valstybės taip pat skatinamos diegti savo skaidrumo registrus, kuriuose ne tik lobistai, bet ir įstaigų vadovai, tarnautojai, organizacijos skelbtų apie savo susitikimus ir interesus su politikais ir Vyriausybės pareigūnais. Taigi ministro žingsnis šiuo požiūriu yra žingsnis atvirumo ir skaidrumo link.
„Transparency International“ kaip atskirą priemonę užkardant neteisėtą įtaką siūlo užtikrinti, kad teisėsaugos institucijos turėtų tirti galimus neteisėtos įtakos atvejus. Įsivaizduokite situaciją, kad teisėsaugos įstaigos vadovas, susidūręs su neteisėta įtaka, pradėtų tyrimus.
Šį kartą ministras tik parašė aplinkraštį. Kitą kartą galėtų būti inicijuoti tyrimai.
Vytautas Bakas yra Vidaus reikalų ministro patarėjas
