Atrodytų, kad kiekvienas naujas Vilniaus infrastruktūros projektas pirmiausia privalėtų akcentuoti kaip jis padės mažinti kamščius mieste ir pagerins transporto eismą. Bet dabartinės savivaldybės tokie tikslai absoliučiai nedomina. Taip atrodo pasižiūrėjus į pasiūlytą Ukmergės g. rekonstrukcijos projektą. Iki 2030-ųjų (po 12 metų!) įgyvendinamas projektas kamščius siūlo spręsti pasodinant medžius ir įrengiant žaidimų aikšteles šalia gatvės. Toks pasiūlymas sunkiai suvokiamas, nes Vakarų šalyse intensyvaus eismo gatves stengiamasi izoliuoti nuo gyvenamųjų namų zonų (pavyzdžiui, statant apsaugines sienas), tuo tarpu Vilnius – ateityje siūlys kiekvienam iš mūsų šalia jų leisti savo laisvalaikį.
Apskritai, eismo infrastruktūros projektai Vilniuje yra gana apleisti. Susidaro įspūdis, jog pastačius Vakarinį aplinkkelį (kurio gale irgi stebuklingai buvo sugebėta suprojektuoti šviesoforą) daugiau rimtesnių projektų miestas neplanuoja. Pasitaisysiu – projektai yra, tačiau iš popieriaus jie neišlipa. Apie Šiaurinę gatvę girdime jau daugybę metų. Pirmą kartą atnaujintas (neminint sovietinių planų) projektas visuomenei buvo pristatytas dar 2006 m. Po 12 m. Šiaurinė gatvė vis dar planuose.
Kitose vietose situacija ne ką geresnė. Vilniečiai jau seniai laukia, kada bus panaikintas šviesoforas prie Gariūnų turgaus ir pastatyta normali dviejų lygių sankryža. Panaši rekonstrukcija yra tiesiog būtina Žirnių, Liepkalnio ir Minsko pl. sankryžoje. Savivaldybės planuose tokie projektai yra, bet dar mažiausiai keliolika metų situacija šiose vietose nepasikeis. Peržvelgus ateities Vilniaus infrastruktūros projektus, be Šiaurinės gatvės, praktiškai nėra nė vienos idėjos, kuri būtų skirta kamščių mažinimui mieste. Galima būtų paminėti Vakarinio aplinkkelio pratęsimą, bet realiai dar net neprasidėjusios žemės paėmimo valstybės reikmėms procedūros, todėl projektas geriausiu atveju iki galo bus pabaigtas po dešimtmečio.
Savivaldybės vadovai mėgsta kartoti, kad Vilniuje kamščių neišvengsime, gatvių platinimas nieko nepadės, o visas problemas išspręs kokia nors geniali idėja, pavyzdžiui, paspirtukų dalinimosi tinklas. Naujos idėjos yra gerai, tačiau šiandien Vilniuje trūksta sąlyginai paprastų ir greitai įgyvendinamų projektų, kurie išnaudotų esamą infrastruktūrą ir ją pagerintų. Žiūrėdami į Vakarų miestus ir jų kamščių sprendimo iniciatyvas, dažnai yra neįvertinama, jog ten kelių infrastruktūra yra gerokai kitokia: miestai turi aplinkkelius, suprojektuotos tranzitinės intensyvaus eismo gatvės, o įvairios alternatyvos dažniausiai nukreiptos į automobilių srauto mažinimą centrinėse miesto dalyse.
Vertinant užsienio miestų patirtį ir paties Vilniaus įgyvendintus infrastruktūros projektus (kaip Pietinis ar Vakarinis Vilniaus aplinkkelis, viadukas iš Geležinio vilko į Ukmergės g.), akivaizdu, jog kamščių mažinimas yra misija įmanoma. Iš esmės eismo kokybę mieste galėtų pagerinti dviejų svarbiausių gatvių: Ukmergės ir Geležinio vilko atnaujinimas ir pavertimas bent šešių eismo juostų greito eismo gatve. Kad jos taptų tikru Centriniu miesto greitkeliu. Įgyvendinti šį projektą pavyktų, atlikus šiuos darbus:
-
Geležinio vilko, Ukmergės ir Žalgirio g. susikirtimo pavertimas trijų lygių sankryža, kurioje neliktų šviesoforų, o eismo kokybę užtikrintų trys nauji viadukai.
-
Ukmergės gatvės rekonstrukcija į greito eismo gatvę. Planuojama pastatyti dviejų lygių sankryžą į Tarandę, sujungti Pavilnionių ir L.Zamenhofo gatves, kartu padarant dviejų lygių sankryžą su Ukmergės gatve – tai leistų panaikinti visus tris pirmus šviesoforus Ukmergės g. Įvažiavimas į Perkūnkiemį vyktų per Pavilnionių gatvės pratęsimą. Būtų nutiestas seniai suplanuotą išvažiavimas iš Ukmergės g. į Ateities g. Galiausiai atsiradus dviejų lygių sankryžai su Šiaurine gatve, būtų panaikinti visi likę Ukmergės gatvės šviesoforai.
-
Geležinio vilko g. etapas: Mokslininkų ir Geležinio Vilko g. perstatymas į dviejų lygių sankryžą, o šalia esančios Santaros g. pratęsimas iki naujos sankryžos bei abiejų šviesoforų panaikinimas (tokiu atveju nelieka nė vieno šviesoforo iki pat planuojamo Vakarinio aplinkkelio ir Molėtų pl. susikirtimo). Baltupiuose vietoje šviesoforo būtų pastatytas pėsčiųjų viadukas, panaikinta toliau esanti pėsčiųjų perėja ir šviesoforais reguliuojama sankryža su Gerosios vilties g. Galiausiai būtų įrengtas atskiras įvažiavimas į Tūkstantmečio g.
Centrinis miesto greitkelis galėtų būti įgyvendintas gana greitai: projektas būtų daromas jau esamuose keliuose, todėl nereikia jokių naujų žemės paėmimo procedūrų, kadangi daugumoje vietų būtų statomos naujos sankryžos arba viadukai, tai eismas esamuose keliuose būtų trukdomas minimaliai.
Šis projektas iš viso kainuotų apie 106 mln. Eur (neskaičiuojant sankryžos į Tarandę, kuri būtų įgyvendinama Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) lėšomis). Galimas projekto įgyvendinimo terminas – 2023 m., o pirmojo etapo (Geležinio Vilko, Žalgirio ir Ukmergės sankryžos rekonstrukcija) iki 2020 m. pabaigos. Jis būtų finansuojamas iš Vilniaus investicinio fondo.
Suprantama, tai nėra vienintelis projektas, kurį reikėtų įgyvendinti Vilniuje, norint sumažinti kamščius. Vairuotojai jau seniai laukia pasikeitimų Pilaitės ir Laisvės pr. sankryžoje, Savanorių žiede, Kalvarijų ir Kareivių g. sankryžoje, Olandų ir Minsko pl. žieduose. Kai kurių vietų problemos sumažės padidinus Geležinio vilko ir Ukmergės g. pralaidumą bei įrengus Šiaurinę gatvę. Kitose vietose – reikės iš esmės pertvarkyti sankryžas įrengiant viadukus arba tunelius.
Centrinis miesto greitkelis miesto infrastruktūrą kokybiškai pakeltų į kitą lygmenį. Jis prisidėtų prie mažesnių kamščių mieste, greitesnio eismo, mažesnės oro taršos, o sutaupytą laiką miestiečiai tikrai galės išnaudoti žymiai produktyviau, nei stovint kamštyje. Tuo labiau, kad toks projektas nebūtų jokia naujovė lyginant su Vakarų pasaulio miestais – daugelyje jų jau seniai yra tokia infrastruktūra, kuri puikiai atlieka savo darbą. Vilniui, šiuo atveju, reikia tik padaryti darbus, kurie kažkada nebuvo atlikti.
Vytautas Budreika yra konservatorius, kandidatas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą.
