Atrodytų, tik keli žodžiai, o juose telpa visa kultūros sąvokos valstybės raidos kontekste prasmė: kultūra ir menas yra neatsiejama nuo švietimo, kurio priedermė – užauginti savo protėvių, padėjusių galvas už ainių laisvę vertus tautos sūnus ir dukras, gebančius ne tik puoselėti tautos istorinį – kultūrinį paveldą, bet ir pasiruošusius apginti savo valstybę tiek ginklu, tiek ir atremti kultūrinės invazijos atakas į mūsų protus.
Taigi, tuomečio valstybės vadovo parodytas vektorius, tarpukario Lietuvą per neįtikėtinai trumpą laiką iš užmaršties atvedęs į Europos šeimą, yra ne kas kita, kaip dvasinis-intelektinis tautinės valstybės pagrindas, kurio privalome laikytis visomis išgalėmis idant niekada nepasikartotų sovietinių bolševikų pusę amžiaus vykdyta ne tik mūsų žemių, bet ir protų okupacija, kuri tapo įmanoma sunkiai sužeidus mūsų tautos intelektinį – kultūrinį genofondą. Dešimtys tūkstančių šviesiausių mūsų tautos sūnų ir dukrų buvo nužudyti, paniekinti, sulaužyti, ištremti, bet toji dvasia, kurios stiprybės dėka prisikėlime devyniasdešimtaisiais, liko nenugalėta. Būtent kultūros ir meno dėka sugebėjome okupacijos metais išlikti, išmokome Ezopo kalbą, kurios dėka išmokome skaityti tarp eilučių, giliau mąstyti, suvokti metaforų ir alegorijų prasmes.
Pasinėrę į „projektinės“ veiklos pasiutpolkę, besistumdydami alkūnėmis dėl išgyvenimo galimybės, pamažu prarandame giluminius kultūrinius įgūdžius, skirtis tarp aukštos ir žemos kokybės tampa niekine.
Tačiau, ilgainiui, gerėjant medžiaginiam gyvenimui ir kintant tokio gyvenimo prasmės supratimui, tos sukauptos kultūrinės gelmės pradėjo sekti. Formos blizgučiai pakeitė turinį, kultūros sąvokos supratimas susiaurėjo iki šokių, žaidimų ir smagių festivalių. Plokštėjant atsakingų politikų supratimui, pamažu nustota kalbėti apie menų kritikų ir humanitarų darbo reikalingumą, literatūros mokslas, geriausiu atveju, lieka įdomus tik jame gyvenantiems: kultūrinės kūrybinės dirvos puoselėjimas, jos „tręšimas“ mokslinėmis įžvalgomis įgavo neįtikėtinai primityvią tiesioginę prasmę. Pasinėrę į „projektinės“ veiklos pasiutpolkę, besistumdydami alkūnėmis dėl išgyvenimo galimybės, pamažu prarandame giluminius kultūrinius įgūdžius, skirtis tarp aukštos ir žemos kokybės tampa niekine.
Taigi, šiek tiek perfrazavus A.Smetoną, literatūra, muzika, teatras, dailė – ne prabangai sukurti, o skirti tautai auklėti... Ir pirmiausia tiems, kurie siekia jai vadovauti. Todėl aš labai linkiu, kad Kultūros ministerija, kurios priedermė ir turėtų būti rūpestis valstybės turiniu, t. y. kultūra, naujos vadovybės asmenyje imtųsi iniciatyvos ir užtikrintų, kad ši sritis drauge su švietimu pagaliau atrastų deramą vietą valstybės valdymo sąrangoje.
Na, o išsklaidydamas tą kultūros nedraugų skleidžiamą naratyvą apie ją, kaip „išlaikytinę“, tik primenu, kad Lietuvos kūrybinis sektorius sukuria apie 5 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai rodo, jog dabartinis kultūros srities finansavimas yra netinkamas ir neteisingas, nes kultūrai skiriamos lėšos neadekvačios jos sukuriamai pridėtinei vertei. Todėl kultūrai skiriamas valstybės biudžeto lėšas derėtų laikyti ne išmalda, o ilgalaike investicija.
Be jokios abejonės, apie tai reikia kalbėti nuolat ir visais lygmenimis. Kaip ir kultūros ir joje bei ja gyvenančių žmonių svarbą prisiminti ne rinkimų ciklams besikartojant, o kartu su duona kasdienine. Nes dvasinis maistas, kurį sukuria kultūros, meno, literatūros kūrėjai, o taip pat šios kūrybos skleidėjų darbas yra būtinas žmogiškumui palaikyti. Tačiau šiandien raudonai šviečia ypatingai svarbus ir nerimą keliantis signalas – 2020 lapkričio 3 dienos Konstitucinio teismo (KT) Nutarimas, kuriame, be kita ko, buvo pripažintas prieštaraujančiu LR Konstitucijai Kultūros rėmimo fondo (KRF) įstatymo 5 straipsnis tiek, kiek pagal jį draudžiama perduoti KRF lėšas į valstybės biudžetą ir per kalendorinius metus nepanaudotos šio fondo lėšos lieka jis sąskaitoje ir naudojamos kitais metais.
Kitaip sakant, pagal KT nutarimą, šiais metais nepanaudotos KRF lėšos privalės būti grąžintos į valstybės biudžetą, o tai kultūros sektoriui būtų didžiulis smūgis, o svarbiausia, galimai būtų pažeisti teisėti kultūros ir meno organizacijų lūkesčiai, kas neišvengiamai sukeltų nusivylimą ir nepasitikėjimą valstybės institucijomis.
Taigi, kultūra – tai ne prabanga, ji reikalinga tautai auklėti.
Žinoma, Konstitucinio teismo nutarimai yra ne diskutuojami, o vykdomi, tačiau tiek Seimo, tiek Vyriausybės pareiga yra padaryti viską, kad dėl susidariusių teisinių kolizijų nenukentėtų žmonės, o šiuo atveju, ypač kultūros žmonės, kuriems finansavimo nutrūkimas gali reikšti kūrybinę mirtį. O tai sukeltų grandininę reakciją, sugriaunančią visą kultūrinę-edukacinę sistemą, kas neišvengiamai atsilieptų visuomenės dvasinio- kultūrinio imuniteto stiprinimui, be kurio mes susilpnėtume kaip valstybė.
Taigi, kultūra – tai ne prabanga, ji reikalinga tautai auklėti, o pirmiausia tiems, kurie siekia jai vadovauti.
Prof. Vytautas Juozapaitis yra LR Seimo kultūros komiteto pirmininkas.
