Manau, netgi teologė Agnė nedrįstų prieštarauti, jeigu, žinoma, ji iš tiesų išpažįsta vertybes ir reiškinius, nagrinėtus studijų metais.
Bet agronomas Ramūnas, kitados garbinęs kolūkinę ir tarybinę santvarką ir troškęs tapti artistu, ne šiaip sau pasuko iš sau įprastų vėžių ir ėmėsi retorikos, svetimos jo išpažįstamų stabų mokymui. Tad, čia svarbu paminėti du dalykus.
Pirma – Naisių ponas nėra katalikas, nėra krikščionis, o anot jo paties – baltų tikėjimo atstovas – pagonis.
Naisiuose, visame dievybes vaizduojančiame parke svarbiausia yra pačiame centre stovinti Velino skulptūra, kuria ponas Ramūnas mėgsta girtis. Didžiausia, bene 7 metrų aukščio. Velinas (ne velnias) yra pagonių dievas, valdantis požemių pasaulį.
Taigi, partijos pirmininką Gabrielių Naisių autoritetas Ramūnas išvadino velnio apsėstuoju (kitaip žodžio apsėdimas neįmanoma traktuoti), tai yra – valdomu blogio ir veikiančio iš blogio galių, kurios yra metafizinės.
Antra, Naisių ponas pasakė, kad ir „kiti taip mano“ t.y. perduoda savo aplinkos, kuria pasitikti, nuomonę, sudarydamas įspūdį, kad Gabrieliumi nepasitiki net ir jo aplinka, kurios konkrečių vardų Ramūnas įvardinti nedrįsta arba negali, nes tokius veikėjus yra pats sugalvojęs. Na, nebent turėjo mintyje vieną ar kitą pataikūną, gėdingai išdavusį savo bendražygius ir dėl savo nepamatuotų ambicijų patenkinimo perbėgusį į Ramūno, kuris pats prisipažino neturįs klausos, chorą. O kas nutinka, kai bebalsių išdavikų chorui vadovauja dirigentas, neturintis muzikinės klausos, suprantantiems aiškinti nereikia.
Tad, iš esmės toks Ramūno pasakymas apie aplinkos perduodamą informaciją reiškia, kad jis paprasčiausiai skleidžia paskalas iš serijos „viena ponia sakė“. O tai nei su kultūros, nei autoriteto sąvokomis niekaip nedera.
Visa tai sudėjus tampa aišku, kad peržengtos kelios ribos – apkalbų platinimas, nenurodant, kas tas, kuris taip skelbia; žmogaus šmeižtas, naudojant absoliutaus blogio kategorijų, nors kalbėtojas nepriklauso tai religinei sistemai ir organizacijai, kuri skelbia šėtoniškų dvasių užvaldomus žmones; nei jis turi kokius nors įgaliojimus tokias erezijas skleisti.
Beje, katalikybėje velnią iš apsėstojo išvaroma egzortu. Tik kyla klausimas, kam egzorto reikia labiausiai, šiuo atveju?
Gal dar ne vėlu būtų ir Ramūnui pamėginti apsivalyti bei suvokti, kad kiekvienas jo pasakytas, bet nepamatuotas žodis tampa jo paties priešu (na, nebent jo vardu rašomų tekstų autorystė priklauso privačiai samdomam rašeivai, bet atsakomybės lygmuo nuo to nemažėja). O gal derėtų prašyti arkivyskupijos Seimui paskirti savo egzorcistą, nes belaukiant Šventojo Tėvo vizito, Seimo valdančioje daugumoje ne vienam reiktų šios paslaugos?
O gal Ramūnas pakvies Popiežių į Naisius, kuriuose nėra bažnyčios, pašventinti Veliną...?
Tad, kas iš tiesų yra apsėstasis?
Stalius ir operos solistas Vytautas Juozapaitis, beje P.Etvos'o operoje „Meilė ir kiti demonai“ (pagal G.Marquez romaną) pabuvęs egzorcisto kailyje... Tad, gal pakaks ir mano patirties.
Prof. Vytautas Juozapaitis yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys