Kaip ir gyvybiškai svarbu pagaliau suprasti, kad Lietuva – tai ne muziejus, kuriame, viena vertus, kažkieno parėdymu veikia bedvasiai eksponatai, o kita dalis – pasyvūs žiūrovai, nuobodžiai laukiantys ekskursijos pabaigos ir smagios nemokamos atrakcijos. Lietuva – tai gyvas organizmas, sudarytas iš trijų milijonų lastelių, kurių kiekvienos atskyrimas nuo kūno artina jo fizinę pabaigą.
Bet už fizinį pavojų kur kas pavojingesnis yra dvasinis degradavimas, pasireiškiantis ne tik fiziologinių poreikių padiktuotų interesų tenkinimu, bet ir pagreitį įgaunančiomis varžytuvėmis, mėginant nustatyti, ar tikrai kiekvienas lietuvis yra tikras lietuvis... O labiausiai baugina tai, kad vis dažniau lietuviškai kalbantys ir rašantys nebūtinai savo namais, t.y. Lietuva rūpinasi, nors sakosi esą tikri lietuviai... Tad, ar tikrai mokėjimas kalbėti lietuviškai, o ir lietuviškos pavardės nešiojimas užtikrina to asmens lietuvybės turinį?..
O labiausiai baugina tai, kad vis dažniau lietuviškai kalbantys ir rašantys nebūtinai savo namais, t.y. Lietuva rūpinasi, nors sakosi esą tikri lietuviai...
Pirmiausia turėtume sutarti, kas gi yra tas lietuvybės turinys: ar tai – tik suteikiama privilegija ir teisių rinkinys naudotis lietuvių sukurtos tautinės valstybės teikiamomis lengvatomis ir malonumais? O gal vis dėlto tai yra alinantis ir retsykiais nepakeliamas, bet savanoriškas darbas, kuris tikrų lietuvių dar vadinamas pareiga?
Pareiga pasirūpinti visais – tikrais ir netikrais lietuviais, kurie yra vienodai verti būti aprūpintais jau vien dėl tos priežasties, kad visi jie yra žmonės – mūsų žmonės. Aprūpintais pirmiausia meile, pagarba, paprasčiausiu dėmesiu, kad jaustųsi tie, tikri ir netikri lietuviai, reikalingi. Ir ne tik sau, bet ir šalia esantiesiems. O tuomet, žiūrėk, ir tiems, iki šiol buvusiems netikrais, atsiras noras ir būtinybė tapti tikrais: tikrais draugais, tikrais sutuoktiniais, tikrais tėvais, tikrais vaikais, tikrais broliais ir sesėmis, tikrais piliečiais, pagaliau, tikrais žmonėmis, kuriems svarbu visa, kas iš tiesų yra tikra.
O tikra pirmiausia yra tai, ką mums paliko tikri lietuviai, girdę savo žirgus prie Juodosios jūros, tautos didžiavyriai, drįsę paskelbti Lietuvą, nepriklausomą nuo carinės priespaudos, savanoriai, už Tėvynę padėję savo galvas ir atgulę Berznyko ir Radviliškio kapinėse, kilniadvasiai ir bebaimiai Lietuvos partizanai, pasirinkę verčiau mirtį nelygioje kovoje, nei vergystę okupantams. Ir nebūtinai tų, tikrų lietuvių pavardės ir vardai buvo lietuviški, bet juos galėjai atpažinti iš tikros meilės Lietuvai, kuri, nepaisant svetimšalių ir savų prievartautojų niekintos ir žemintos, kilo iš pelenų ir kraujo su viltimi išlikti tol, kol gyvas bus bent vienas lietuvis. Tikras lietuvis.
Tas, kuris, pirmiausia galvoja ne apie riebią dešrą, ar parsiduoda vardan pigesnės degtinės jo tėvus ir senelius žudžiusių žmogėdrų palikuonims, o tiki savo sukurta Lietuvos valstybe, kurią gerbti ir saugoti yra ne laisvalaikio pramoga, kurios lyjant lietui gali atsisakyti, o sunki, neretai nedėkinga, bet itin garbinga pareiga.
Lygiai tokia pat, kuri saisto kiekvieną šeimynykštį, išaugintą savo vaikus mylinčių tėvų, kuriais pasirūpinti jų senatvėje privalo kiekvienas tikras žmogus. Pasirūpinti nusenusiais tėvais ar paliegusiais šeimos nariais, nepaisant jų pasikeitusios išvaizdos ar ne visada rišlaus žodžio. Arba pareiga pasirūpinti dar nepajėgiančiais apsiginti nuo pavojų savo vaikais, ar nebūti abejingais smurto akivaizdoje ir ištiesti pagalbos ranką silpnesniems kaimynystėje gyvenantiems.
Išties, būti lietuviu – be proto sunki misija... Bet dar sunkesnė – būti tikru lietuviu, nes norint juo būti, pirmiausia reikia būti tiesiog žmogumi.
Dažnas pasakys, kad visa tai yra savaime suprantama ir, bent jau viešai, pripažins tai darąs ir be kito paraginimo. Nes tai juk jo tėvai, broliai, sesės, giminės, o kaip gi nepasirūpinsi saviškiais? Būtų negarbinga. Bet ar tikrai kiekvienas pripažins, kad ta pati garbės sąvoka taikytina ir šalia esantiems, ar kitiems, gal visai net nepažįstamiems, bet tokios pat pagalbos laukiantiems tautiečiams? Tikrų tautiečių, dėl įvairiausių aplinkybių praradusių ar netekusių artimųjų, bet lygiai taip pat trokštančių meilės ir besiilginčių atjautos.
O kiek mūsų atras savyje stiprybės visą šį rūpestį ir meilę neatlygintinai dovanoti... Lietuvai? Ne tik iškilmingų fasadinių švenčių progomis, o tiesiog, kasdien. Net ir tuomet, kai skauda, ar kai jauti sunkiai pakeliamą skriaudą. Kuomet norisi į viską spjauti ir visus pasiųsti „po velnių“, nes jie yra kitokie, netikri, nes jais reikia rūpintis, o jie neatneša naudos, kurios negali pamatuoti piniginės storiu ar skerdienos kilogramais... Kai supranti, kad tai padaręs, nuvilsi tuos, kurie tiki ir tikisi, jog tų tikrų lietuvių, savo gyvenimus ir likimus sudeginusių ant Lietuvos aukuro, dvasia yra amžina ir nemirtinga...
Išties, būti lietuviu – be proto sunki misija... Bet dar sunkesnė – būti tikru lietuviu, nes norint juo būti, pirmiausia reikia būti tiesiog žmogumi. Ar sunku būti žmogumi? Jeigu pareigą būti tokiu priimi ne kaip prievolę ir naštą, o kaip įvertinimą ir pripažinimą – tikrai ne. Ar kiekvienas lietuvis gali būti tikras lietuvis? Tikrai taip! Jeigu žodžiai Dievas, Garbė ir Tėvynė, talpinantys savyje visą žmogiškąją esmę, taps neatsiejama jo ir jo vaikų kasdienio gyvenimo ir mąstymo dalimi.
Štai apie tai ir kalbėkime. Nuolatos ir visada. Su visais, o ypač su jaunais ir lengvai palenkiamais. Tik patikės mumis tuomet, kai patys gyvenimu ir veiksmais liudysime, kad ne save Tėvynėje, o Tėvynę savyje mylime.
Prof. Vytautas Juozapaitis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas
