Vyriausybės ataskaitos IX Kultūros politikos skyriuje pateikiama statistika, niekaip neatspindinti veiklos dinamikos. Pateikiami skaičiai, kurie neatspindi nei kultūros srities vykdomų priemonių (o ne kultūros) pasiekiamumo realių pokyčių, lyginant su praėjusiu laikotarpiu, nei, kas yra svarbiausia, tų priemonių (renginių, koncertų, paskaitų, spektaklių ir kt.) turinio.
Žiūrovų apsilankymas renginiuose ir jų kiekio aritmetinė išraiška neatskleidžia tų renginių teigiamo poveikio Lietuvos gyventojų dvasios turtinimui, o teiginys, kad tie renginiai buvo paties aukščiausio meninio lygmens, nepateikus programų turinio, taip pat yra niekinis.
Gerinant bibliotekų prieinamumą, deja, nebuvo pasirūpinta tų įstaigų dvasios gerinimu, bibliotekų darbuotojų materialiniu aprūpinimu, nes nebuvo politinės valios įtikinti koalicinę Vyriausybę pakelti žmogaus orumą žeminantį atlygį už darbą.
Taip pat nebuvo pasirūpinta kitų Kultūros ministerijos kompetencijai priskiriamų įstaigų darbuotojų darbo sąlygų pagerinimu. Nors Lietuvoje vis daugiau atsiranda naujai modernizuotų bibliotekų, tačiau tokie „užšaldyti“ objektai, pavyzdžiui, Telšių kultūros centras, nuo kurio rekonstrukcijos priklauso ir šio miesto bibliotekos gyvybė, – „bado“ akis.
Muziejų sektoriuje įvardinti įgyvendinti projektai taip pat nesuteikia pagrindo objektyviai vertinti investicijų efektyvumo į šį labai svarbų kultūros edukacijos sektorių. Jis priklauso ne nuo projektų skaičiaus, o nuo jų turinio, kuris ataskaitoje niekaip neatspindėtas.
Šio trūkumo niekaip negali kompensuoti sakinys apie planuojamus darbus, kaip ir planas ateityje įrašyti 100 kultūros paveldo objektų į valstybės saugomų paminklų sąrašą.
Ataskaita ir ateities planai yra visiškai tarpusavyje nesuderinami žanrai. Manant, kad Kultūros ministerija atsakinga už kultūros politikos formavimą ir įgyvendinimą Lietuvoje, ji privalo atsiskaityti už nuveiktus darbus bei išvardinti tokių darbų trūkumus. Vien tik pateikdama ateities planus, Kultūros ministerija rodo nepagarbą Seimui, vykdančiam parlamentinę Vykdomosios valdžios kontrolę.
Kultūros ministerija atsakinga už kultūros politikos formavimą ir įgyvendinimą Lietuvoje, ji privalo atsiskaityti už nuveiktus darbus bei išvardinti tokių darbų trūkumus.
Vertindamas išties įspūdingus Lietuvos aukštojo meno sklaidos Europos Sąjungoje renginius, didžia dalimi koordinuotus Užsienio reikalų ministerijos, kuriais siekiama didinti kūrybinių-kultūrinių industrijų žinomumą pasaulyje, pasigendu Kultūros ministerijos atsakomybės ar bent Lietuvos kultūros tarybos įstatymo įgyvendinimo nesklandumų fakto konstatavimo.
Daugiau nei kalendorinius metus vykęs biudžetinės įstaigos Lietuvos kultūros tarybos mechanizmo formavimas sukėlė visuomenėje prieštaringų vertinimų bangą.
Buvo abejojama ministerijos kompetencija tiek užtikrinant institucijos funkcionalumą, tiek ir užtikrinant objektyvų bei skaidrų interesantų kūrybinių programų įgyvendinimą.
Ataskaitoje neužsiminta ir apie aplinkybę, dėl kurios buvo galimai pažeistas Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas, be kita ko reglamentuojantis tokių įstaigų finansavimo principus bei tvarką. Įstatymas imperatyviai nustato valstybės prievolę skirti biudžeto asignavimus biudžetinių įstaigų veiklai, įskaitant ir kūrybinių programų įgyvendinimo užtikrinimą.
Tuo tarpu Kultūros ministerija ne tik nepasirūpino tokių asignavimų užtikrinimu, bet ir suteikė galimybę biudžetinėms nacionalinėms bei valstybinėms institucijoms kartu su valstybinėmis viešosiomis įstaigomis, kurioms įstatymas numato tokią galimybę, dalyvauti valstybės organizuojamuose projektiniuose Lietuvos kultūros tarybos vykdomuose konkursuose. Toks sprendimas yra nesuderinamas su minėtuoju įstatymu.
Ataskaitoje vertinant Kultūros ministerijos nuopelnus vykdant tautinių mažumų politiką, pro akis neprasprūsta pateikiamas šiam tikslui skirtuose renginiuose apsilankiusių žmonių skaičius, kuris nėra pagrįstas jokiais tai įrodančiais faktais.
Gaila, kad šiandien kultūros sąvoką susiaurinama iki dainų, šokių ir linksmybių, nesiimama iniciatyvos šią svarbią sąvoką pakelti į jai deramą lygmenį valstybės mastu.
Tai primena viešųjų ryšių deklaraciją, kurioje net nepasivarginta pateikti sąvokų skirtumo tarp tautinių bendrijų bei tautinių mažumų. Nors Vyriausybės ataskaitos X skyrius, skirtingai nuo IX, atrodo įtikinamiausiai.
Būtent ši aplinkybė bei kitų kultūros politikos įgyvendinimui priskiriamų nuveiktų ir nutylėtų darbų sąrašas suponuoja mintį, kad Kultūros ministerijos skirtingų departamentų segmentuotai pateikta informacija nebuvo apibendrinta aukščiausio politinio ministerijos pareigūno ar jo įgalioto asmens. Tai labai vaizdžiai iliustruoja šios ypatingai svarbios strateginės reikšmės valstybinės institucijos nepakankamas pastangas ne tik koordinuoti Kultūros ministerijos kuruojamų įstaigų sklandų darbą, tenkinti visuomenės poreikius, bet ir inicijuoti kultūros poreikių formavimo politikos strategiją.
Gaila, kad šiandien kultūros sąvoką susiaurinama iki dainų, šokių ir linksmybių, nesiimama iniciatyvos šią svarbią sąvoką pakelti į jai deramą lygmenį valstybės mastu, nuo kurio tiesiogiai priklauso tiek kiekvieno Lietuvos gyventojo, tiek ir visos valstybės dvasinis turinys, nulemiantis tolimesnę šalies raidą.
Prof. Vytautas Juozapaitis yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, Šešėlinės vyriausybės kultūros ministras
