Nieku gyvu nenoriu taikyti šios alegorijos šių dienų aktualijoms, kuomet esame priversti veikti, o dažniausiai ir atvirkščiai – neveikti dėl pasaulį apgaubusios pandemijos, kuri savo negailestingą snukį šiepia ir mums. Tačiau būdas ir personažai, kurie mums nuolatos apie tai primena, retsykiais sukelia įvairių minčių, ypač tais atvejais, kai tie patys atsakingi pareigūnai net nemirkteldami į viešumą skleidžia viena kitą paneigiančias žinias ar rekomendacijas, kurių paisyti lyg ir privalu, tačiau, joms prieštaraujant viena kitai, veda į visišką neviltį...
O didžioji abejonė man asmeniškai kilo praėjusį ketvirtadienį, kuomet ekstremalios situacijos operacijų vadovas Aurelijus Veryga savo tradicinės konferencijos Seime metu nustebo, kad jį pasiekė profesionalaus scenos meno kolektyvų klausimai dėl darbo ir repeticijų atnaujinimo... Taigi, po dviejų mėnesių Lietuvos teritorijoje jo paties paskelbto privalomo karantino, kuomet buvo griežtai draudžiama buriuotis daugiau nei po du asmenis, kuomet buvo draudžiami visi renginiai, kuriuose galėtų būti daugiau nei du asmenys, kuomet susitikus buvo ir tebėra privalu dėvėti apsaugines veido kaukes, pirštines ir nuolat “gaivintis” dezinfekciniais skysčiais, kuomet buvo per visas įmanomas informacines priemones skelbiama – likite namuose, saugokime vieni kitus ir nerizikuokime vieni kitų sveikata bei gyvybe, sveikatos ministras oficialiai pareiškė, kad, pasirodo, visa tą laikotarpį niekas nedraudė profesionalaus scenos meno bei koncertinėms įstaigoms vykdyti savo kasdienį darbą, t.y. repetuoti ar kaip nors kitaip kelti savo meninį lygį…!!! Neva, buvo uždrausta tik kviestis žiūrovus, o visi įstaigų darbuotojai, laikydamiesi jo rekomendacijų (kaukės, 2 m atstumai ir kt) galėjo puikiausiai dirbti savo darbo vietose...
Atvirai pasakius, šį vaizdo įrašą, tiksliau tą operacijų vadovo komentarą apie keistuolius menininkus, nežinančius kaip reikia dirbti, peržiūrėjau ir perklausiau dešimtį kartų, kiekvieną sykį tikėdamasis, kad kažką ne taip supratau, ar blogai išgirdau. Deja, pasirodo, ministras A.Veryga buvo nuoširdus ir užtikrintas, kad įvyko nesusipratimas ir tai, kad šios įstaigos ir jų kūrybiniai darbuotojai galėjo netrukdomi siekti meninių aukštumų ir to nedarė, yra jų pačių bėda... Tad belieka laukti, kol visų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams vietoj prastovų būtų užskaitytos pravaikštos...
Bet ir ne tai yra baisiausia. Padėjus į šalį šio politiko, periodiškai keičiančio nuomonę visai visuomenei svarbiais klausimais, į neviltį varo jo supratimas apie įstaigų, kurių adresu sau leido papostringauti, darbo specifiką ir veiklos pobūdį. Taip komentuoti galėtų tik žmogus, kuris gyvenime nėra buvęs nei dramos teatre, nei operoje, nei balete, nei simfoninio orkestro koncerte, nekalbat jau apie užkulisius, kur vyksta pasiruošimas ir repeticijos, kurias ministras, pasirodo, rekomendavo tęsti viso karantino metu. Juk kažkas jam galėtų paaiškinti, kad simfoninio orkestro, kuriame vienu metu griežia virš aštuoniasdešimt muzikantų, neįmanoma susodinti dviejų metrų atstumu, ir ne tik todėl kad tai yra beprasmiška, nes ansamblinis muzikavimas turi savo specifiką, bet ir todėl kad tokiu atstumu susodinus, jokio simfoninio orkestro nesutalpintų nei viena Lietuvoje esanti scena ar repeticijoms skirta studija.
Kita priežastis, kodėl orkestras negalėtų pilnaverčiai repetuoti (o kitu atveju ir vėl tai būtų beprasmiška) yra ta, kad, pvz., pučiamaisiais instrumentais grojantys muzikantai su veido kaukėmis vargu ar sugebėtų ta padaryti kokybiškai, nes pučiant dūdą negali būti uždengta burna... Maža to, grojant pučiamaisiais instrumentais, juose susidaro seilių kondensatas, kuris yra nuolat šalinamas... Lygiai taip pat ir choras, kuriame paprastai būna nuo keturiasdešimt iki aštuoniasdešimt dainininkų, negalėtų repetuoti pagal sveikatos ministro nurodymus, nes, vėl gi, dviejų metrų atstumas būtų didžiulis iššūkis randant tinkamą studiją, o ir ansamblinis muzikavimas, kuomet kiekvienas dainuoja jausdamas kolegos petį ir balsą, būtų bevaisis.
Beje, ne paslaptis, kad dainininkai, o ypač operos solistai, dainuodami taip pat išskiria nemažą kiekį seilių lašelių, kurie momentiškai užpildo patalpą, tad rekomenduojamas atstumas netenka jokios prasmės. O gal ekstremalių operacijų vadovas galėtų papasakoti kaip turėtų repetuoti baletas, ar šokių kolektyvai, kur šis menas grįstas vien fiziniu kontaktu, arba kaip galėtų būti repetuojamos meilės scenos, ar kovos, esant dviejų metrų atstumui? Na, smagiausia būtų išgirsti garsą smuikų, kuriais griežia pirštines mūvintys smuikininkai... Taip, egzistuoja toks žanras kaip saviruoša, kuomet artistai „prasidainuoja“, ar sušildo kūną šokio repeticijai, taip pat mankština pirštus pianistai, kiti instrumentalistai. Ir tai galima atlikti ir namuose, ką be išimties visi profesionalai darė ir tebedaro, tačiau aukščiau minėtų scenos meno visų žanrų galutinis rezultatas – spektaklis ar koncertas yra visiškai neįmanomi be bendro darbo, kuris pastaruosius du mėnesius buvo uždraustas dėl paskelbto karantino, net neįleidžiant darbuotojų į patalpas. Nors, pasirodo, niekas nedraudė nepaisyti ministro Verygos nustatytų taisyklių, kurios, pasirodo, anot paties Verygos, buvo visiškai neprivalomos...
O gal ministras, prisiminęs savo profesiją taip provokuoja ir stebi potencialių klientų srautus? Nes po tokio komentaro ko ne visi profesionalaus scenos meno įstaigose dirbantys kūrybiniai darbuotojai turėtų pasijusti kvanktelėjusiais, kadangi tokio išaiškinimo sveiku protu suvokti tiesiog neįmanoma. Na, nebent tai skambėtų kaip patyčios, kuo nesinorėtų tikėti, nes, sprendžiant iš pranešėjo tono ir teksto panašu į paprasčiausią nekompetenciją.
Ir tai taip pat nėra joks nusikaltimas, nes nei vienas negimė žinodamas ir tikrai, būdamas sveikatos ministru negali ir neprivalai žinoti visų kūrybininkų profesinių niuansų ir plonybių. Tačiau tam yra kita, specializuota Kultūros ministerija, kuri puikiai žinojo apie padėtį savo pavaldžiose institucijose ir, esu tikras, girdėjo šią sveikatos ministro spaudos konferenciją, kurios metu buvo paskelbta klaidinanti informacija ir rekomendacija. Taigi, šiuo atveju, jeigu jau nebuvo komunikacijos tarp šių dviejų vykdomosios valdžios institucijų (nors ministrai bent du kartus per savaitę susitinka vyriausybės posėdžiuose), tai gal kultūros ministras teiktųsi kaip nors viešai paaiškinti ar paklausti sveikatos ministro, šiandien turinčio išskirtinus valdinius įgaliojimus, kaip turėtų reaguoti ir jaustis šių įstaigų ir organizacijų vadovai ir kūrybininkai – menininkai, kurių nervų sistema ir be to yra ties riba, nes karantino gniaužtuose atsidūrę, jie neteko ne tik skalsesnio duonos kąsnio, bet ir veiklos, be kurios jie negali egzistuoti.
Taip, menininkai kantrūs ir pripratę prie visokių situacijų, tačiau jie tikrai nenusipelno būti „kariami“, kad ir netiesiogine žodžio prasme, už tai, kad vykdė oficialios valdžios nurodymus, kurie, tos pačios valdžios atstovų lūpomis, buvo tik rekomendacijos.
Ne, aš jokiu būdu nekvestionuoju pačios karantino būtinybės ir nekviečiu nepaisyti taisyklių. Aš tik klausiu, kokia proga ir kada reikia tikėti operacijų vadovo pareiškimais, kuriais reguliariai sužinome, jog anksčiau privalomai skelbtos taisyklės staiga tampa tik rekomendacijomis, o tai reiškia, kad tų taisyklių – rekomendacijų autoriai tokiu negarbingu būdu atsikrato atsakomybės ir perkelia ją ant pačių piliečių pečių, o šiuo atveju, ant itin jautrių ir patiklių žmonių – menininkų, kurie, išgirdę tokius komentarus, gali prarasti paskutinę viltį ir pasitikėjimą savo valdžia.
Vytautas Juozapaitis yra Seimo narys.
