Bet operos žmonių išmintingų būta ir jie, sykį išgirdę, kad nauja tvarka teatrą gali pražudyti, ėmė ir pranešė pasauliui žinią.
Tada, netikros princesės Karališkojo operos teatro direktoriumi padarytas ponaitis didžiai užpyko ir liepė savo operos pavaldiniams, kurie gali telefonų išklotines ir kompiuterių duomenis pamatyti, skubiai sužinoti, kas ir kokie nenaudėliai drįso bendrauti su pasauliu ir išnešti to ponaičio slapčiausias mintis.
Tiesa, jis pamiršo, kad Karališkasis operos teatras yra ne paslapčių saugykla, ar gyvulių tvartas, kuriame visi uždaryti turi bliauti pagal natų neišmanančio ponaičio įgeidžius, o visiems kultūringiems žmonėms skirti namai, kuriuose turi būti darna ir sutarimas. Ir jokios netikros princesės ar jos padaryti direktoriai negali jaustis lyg savo kiemo darže, kur gali daryti ką tik išmanydami.
Tos pasakos pabaigos gali būti dvi.
Viena apie tai, kaip visi išsigando piktojo ponaičio ir ėmė gailiai verkti, kad tas jiems atleistų. Bet ponaitis laibai užpykęs visus nepaklusnius ir tuos, kurie jo mintis pasauliui skleidė, išvarė iš tvarto ir ilgai ilgai kartu su netikra princese valdė.
Kita gi pabaiga tokia: apie šį netikros princesės padaryto direktoriaus piktų dvasių pašnibždėtą nutarimą sužinojo baltasis pasaulis bei jo žmonės, kurie didžiai pasipiktino. Taip pat sužinojo ir labai teisingas netikros princesės viršininkas, kuris paliepė anam ponaičiui nedaryti savo negražių darbų, nes tai padaręs, pats ponaitis gali atsidurti kokiam tvarte už gerų žmonių suvaržymą. Na, o netikra princesė, supratusi ką padariusi, paliko savo sostą ir pabėgo į kitą karalystę, kur niekas jos nepažinojo, kad ten netektų iš gėdos sudegti.
Tai dabar tik nuo to princesės viršininko priklauso, kokia iš tikrųjų bus šios pasakos pabaiga.
Prof. Vytautas Juozapaitis yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, Seimo Kultūros komiteto narys.
