Nebegaliu netgi konstatuoti, kad nepaisant 2008-2012 metais įvykusios valstybės mąstymo kaitos požiūryje į kultūrą, kuomet kultūra pradėta įtvirtinti kaip strategiškai svarbi valstybės vystymosi sritis, 2012-2016 valdančioji kairioji dauguma nepadarė nieko, kad Seimo sukurtos ir patvirtintos „Kultūros politikos kaitos gairės“ bei strateginis dokumentas „Lietuva 2030“ įgautų „kūno“ pavidalą: užuot reformavę kultūros sektorių, keičiant politikos formavimo bei įgyvendinimo mechanizmą ir suteikiant kultūros sričiai didesnį svorį bei visuomeninę svarbą, tiek už vyriausybės vykdymo programą atsakingi socialdemokratai, tiek kultūros ministeriją valdantys „darbiečiai“ galutinai diskreditavo kultūros politikos vystymo idėją, o kultūros ministerijos pavaldumo valstybines įstaigas pavertė savo partiečių įdarbinimo agentūromis, kurių svarbiausias uždavinys bei tikslai nuo valstybinių buvo nukreipti į privačių siauro rato artimųjų interesų tenkinimo aptarnavimą.
Kaip negaliu teigti, kad nors 2012-2016 Seimo kadencijos metu didžiulių pastangų bei iniciatyvos, kilusių ir iš opozicinės TS-LKD frakcijos pusės, dėka kultūros darbuotojams dvejus metus buvo simboliškai didinamas darbo užmokestis, tačiau deklaracija, kad atlyginimo padidėjimą pajus be išimties visi Lietuvos kultūros sektoriaus tarnautojai, taip ir liko popieriuje, nes iki šiol santykinai daugiau uždirbantiems žmonėms padidinti darbo užmokesčio neleido taip ir nereformuota tarnybinio darbo užmokesčio koeficientų sistema, kurioje įvestos apmokėjimimo už darbą „lubos“ demotyvuoja kūrybingiausius ir talentingiausius kūrėjus bei kultūros vadybos sektoriaus darbuotojus, be kurių nuoširdžių pastangų šios srities vystymasis yra tiesiog neįmanomas.
Išpažindamas savo klaidas ir nuodėmes nuoširdžiai atsiprašau kultūros ministro už mano viešus žodžius, sugadinusius nuotaiką, ar nuliūdinusius ir susitaikymo vardan prašau registruotu paštu grąžinti man priklausantį ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Tenka atsisakyti ir teiginio, kad kritikos neatlaiko Kultūros ministerija ir dėl to, kad būdama atsakinga už Europos Sąjungos naujų struktūrinių fondų lėšų programos 2014-2020 įgyvendinimą dėl savo nekompetencijos bei riboto intelektinio potencialo iki pat 2016 rudens taip ir nesugebėjo investuoti nė vieno cento į Lietuvos kultūros sektorių, šiuo neveikimu diskredituodama ne tik patį kultūros sektorių, bet ir visą XVI Vyriausybę, per ketverius metus taip ir nesugebėjusią nuo pažadų ir savo pačios raštiškų įsipareigojimų pereiti prie realių darbų ir apčiuopiamų jų rezultatų.
Pradedu abejoti ir dėl to, kad didžiausią kultūros ir meno bendruomenės nepasitenkinimą kelia Lietuvos Kultūros tarybos veikla. Nors, deja, siekis, kad nuo politikų valios nepriklausanti institucija, per kurią būtų finansuojamos kultūros ir meno programos, taip ir liko neįgyvendintas: įsteigus Kultūros tarybą, Kultūros ministerija nesudarė tinkamų administravimo sąlygų ir sąmoningai neinicijavo teisės norminių aktų, kurių dėka ši biudžetinė institucija, tiesiogiai pavaldi Kultūros ministerijai, realiai taptų kultūros srities savireguliacijos instrumentu.
Tenka apgailestauti, kad iki šiol galvojau, jog 2012-2016 Seimo kadencijos metu Kultūros ministerija neįvykdė savo įsipareigojimo visų kultūros ir meno programų finansavimą perduoti Kultūros tarybai, tuo sukeldama sumaištį, dėl kurios Kultūros tarybos disponuojamos lėšos taip ir nebuvo padidintos, o kultūros ir meno programų finansavimas netapo skaidresniu.
Kaip blogą sapną stengiuosi užmiršti, kad Kultūros ministerija, pasilikdama finansų administratoriaus vaidmenį, ne tik netapo kultūros politikos formuotoja, bet veikiau tapo viename asmenyje Kultūros tarybos konkurentu bei prievaizdu, drastiškai primetančiu savo politinę valią, neretai persipynusią su atskirų ministerijos politikų ir su jais susijusių asmenų privačiais interesais.
Todėl šiuo rašinėliu, atsisakęs kritikos, noriu nuoširdžiai padėkoti mūsų visų gerbiamam ir nekvestionuojamam autoritetui – Lietuvos kultūros ministrui už pilietiškumo ir politinės kultūros pamoką.
Tik taip, ir ne kitaip reikia negailestingai duoti atkirtį visiems, drįstantiems suabejoti Darbo partijos propaguojamomis vertybėmis ir jos deleguoto ministro kompetencija. Pagaliau baigsis patyčios Lietuvos politinėj padangėj ir stos taika bei ramybė. Teisingai, reikia išguiti iš Seimo ir, apskritai – iš politikos visus nesubrendėlius ir nekultūringus apsišaukėlius idant netrukdytų jie garbiems vyrams valstybės valdyti!
Šaunuolis ministras – va, čia tai tikrai brandus ir solidus žingsnis. Bene pirmas per visus ketverius metus, kurio nedrįstu netgi kritikuoti, nes tokiu veiksmu galiu įžeisti žmogų, visa širdimi ir siela atsidavusį ir nusipelniusį Lietuvos kultūrai ir aukštajam menui. Žmogų, nešantį savo šviesą ir tikėjimą.
Juk valstybė prasideda nuo kultūros, o kultūra – nuo mūsų visų gerbiamo ir, šiukštu, nekritikuotino ministro. Tuo pačiu skubu paneigti savo viešai pasakytus žodžius apie ministro nuslėptus turtus Bulgarijoje ir galimai nesumokėtus mokesčius: aš nebetikiu, kad viešumoje pasirodžiusi informacija apie kultūros ministro nuslėptus nuo visuomenės turtus Bulgarijoje yra tiesa, nes to būti negali, kadangi taip pasakė pats ministras.
Ir kviečiu šią patyčių kupiną informaciją, turinčią šmeižto požymių tučtuojau išmesti iš galvos, ištrinti iš atminties visiems, kurie drįso tokią neteisybę paviešinti, nes tai paskelbę bus galimai paduoti į teismą.
Tvirtai tikiu, kad ministras bus nuoseklus ir ryžtingas bei ras savyje drąsos pakovoti ne tik su operos solistu – nesusipratėliu ir nesuvokiančiu politinės kultūros bei kultūros politikos subtilybių, bet, pagaliau, anot paties ministro, pastatys į vietą ne tik kultūrą, bet ir žiniasklaidą, drįstančią rašyti baisų melą apie visų gerbiamą ministrą!
Ir tuo pačiu raginu visu Lietuvos gyventojus nebetikėti ir nebeskaityti, o juo labiau, nekomentuoti nieko, kas gali būti parašyta ar pasakyta apie Lietuvos kultūros ministrą, nes tai gali jam labai nepatikti, o tada jis bus blogos nuotaikos ir paduos jus į teismą už patyčias.
Nors tai yra labai gerai, nes tuomet teisėjai ir advokatai turės daug darbo, o žurnalistai apie tai galės rašyti ir iš to gyventi. Puikus verslo planas! O svarbiausia, nuo šiol niekas nebeturės teisės suabejoti ministro autoritetu ir nuveiktų darbų kultūros žmonių labui turiniu. Puikus išmintingo–brandaus politiko ir tikro vyro poelgis, neabejotinai įeisiantis į aukštosios kultūros istoriją ir tapsiantis chrestomatiniu pavyzdžiu politikams, nepajėgiantiems adekvačiai suvokti savo pareigų ir teisių.
Taigi šalin rankas nuo ministro!
P.S. Išpažindamas savo klaidas ir nuodėmes nuoširdžiai atsiprašau kultūros ministro už mano viešus žodžius, sugadinusius nuotaiką, ar nuliūdinusius ir susitaikymo vardan prašau registruotu paštu grąžinti man priklausantį ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Prof. Vytautas Juozapaitis yra Seimo narys, TS-LKD atstovas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas
