Šis unikalus architektūrinis kompleksas, užimantis apie 360 hektarų plotą, išlaikęs gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo stilių elementus, pagrįstai laikomas vienu didžiausių ir gražiausių Rytų ir Vidurio Europos senamiesčių.
Miesto planavimas ir architektūra buvo suformuoti XIV–XVIII amžiuje, kai Vilnius buvo vienas svarbiausių Vidurio Europos centrų. Vilniaus senamiestis atspindi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės klestėjimą ir turtingą istoriją: nepaisant įvairių istorinių peripetijų, įskaitant karus ir okupacijas, Vilniaus senamiestis išlaikė savo autentiškumą ir yra puikiai išsaugotas.
Svarbiausi objektai: Vilniaus katedra ir Katedros aikštė – viena iš miesto simbolių; istorinę miesto gynybinę struktūrą liudijantis Gedimino bokštas; religinės reikšmės objektas - Aušros vartai – vieninteliai išlikę miesto vartai, taip pat Vilniaus universiteto ansamblis – vienas seniausių universitetų Rytų Europoje, įkurtas 1579 m. Pasaulyje garsus gotikos architektūros šedevras Šv. Onos bažnyčia.
Ši teritorija yra ne tik architektūrinis, bet ir kultūrinis bei istorinis Vilniaus miesto branduolys, kurioje išsaugota miesto praeities ir dabarties dermė. UNESCO statusas padeda užtikrinti, kad šis paveldas būtų saugomas ir puoselėjamas, taip pat pritraukia daug turistų iš viso pasaulio.
Vilniaus istorinis centras remiantis dviem kriterijais, 1994 m. gruodžio 17 d. 18-osios UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesijos Tailande metu buvo įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą: dėl to, kad Vilnius yra išskirtinis viduramžiais susiformavusio miesto pavyzdys, kelis šimtmečius daręs didelę įtaką architektūros ir kultūros raidai didelėje Rytų Europos dalyje, ir dėl to, kad miestovaizdžio ir išsaugotos didelės pastatų įvairovės Vilnius yra išskirtinis organiškai per penkis amžius susiformavusio Vidurio Europos miesto pavyzdys.
Tuomet, prieš trisdešimt metų, UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesijoje buvo įvertinta, kad Išskirtinė Vilniaus senamiesčio vertybė yra jo universalumas — harmoninga jo įvairių ypatybių gausos visuma. Dėl šios ypatybės ir iškyla tam tikras pavojus senamiesčio unikalumui sparčiai besiplėtojančiame mieste, o LR Seimo Kultūros komitetui, teikiančiam išskirtinį dėmesį šalies paveldo išsaugojimui, ypatinga pareiga budėti kultūros paveldo sargyboje ir siekti suderinti miesto unikalumo ir sparčios plėtros koliziją.
Kartais viešojoje erdvėje pasigirsta nuogąstavimų, kad mūsų valstybėje pernelyg išsiplėtojęs biurokratinių, arba valstybės tarnybos institucijų tinklas, bet kultūros paveldo atžvilgiu, manau, atsakomybių pasiskirstymas yra pozityvi aplinkybė: kultūros paveldo objektų atžvilgiu būtina įtraukti kuo didesnį specialistų, menininkų, teisininkų, politikų, mecenatų, valstybės ir savivaldybių vadybininkų būrį.
Kad ir ką besakytume apimti emocijų, vis dėlto esame teisinė valstybė ir bet kokie visuomeniniai santykiai mūsų šalyje grindžiami teisė aktais. Kultūros paveldo atžvilgiu pamatinis yra Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, nustatęs sudėtingą, tripakopę atsakomybių ir valdymo struktūrą. O tokia struktūra reiškia, kad sprendimai dėl kultūros paveldo niekaip negali būti priimami vienasmeniškai. Nuo 1995 m. veikia Kultūros paveldo komisija, atskaitinga Seimui, o jos nariai skiriami Seimo, Prezidento ir Vyriausybės. Komisija yra kolektyvi paveldosaugos politikos ekspertė.
Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinį administravimą organizuoja ir už jį atsako Kultūros ministras, kuris įgalioja ministerijos padalinius ir prie ministerijos įsteigtas institucijas atlikti apsaugos funkcijas. Ministro įsteigtas Kultūros paveldo departamentas įgyvendina valstybinį paveldosaugos valdymą, o savivaldybėms priskirti ir (ribotai) savarankiškas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos funkcijas atlieka savivaldybės paveldosaugos padaliniai.
Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos norminius teisės aktus pagal kompetenciją priima Vyriausybė, Kultūros ministras, Departamento direktorius ir savivaldybės taryba. Tai, kad dėl kultūros paveldo vertybių išsaugojimo vyksta aktyvios visuomenės diskusijos, reiškia, kad mūsų visuomenė yra pilietiška, neabejinga kultūros kraštovaizdžiui ir kelia tik didžiulę pagarbą jos ryžtui viešai reikšti savo nuomonę dėl viešojo gėrio.
Tačiau pasitinkant Vilniaus senamiesčio UNESCO pripažinimo trisdešimtmetį, nei minutei neturime pamiršti, kad tai nėra neterminuota dovana: Pasaulio paveldo sąraše esantys objektai yra reguliariai stebimi ir vertinami pagal UNESCO reikalavimus. Kas šešerius metus teikiama Periodinė ataskaita yra svarbi priemonė UNESCO pasaulio paveldo komitetui, įvertinančiam, kaip laikomasi Pasaulio paveldo konvencijos ir kaip saugomas paveldas.
Šioje ataskaitoje pateikiama informacija apie atliktus darbus, skirtus paveldo vertybių išsaugojimui, aprašomos grėsmės, kurios gali paveikti senamiesčio autentiškumą ir integralumą (urbanizacija, klimato kaita ar netinkama plėtra). Taip pat pateikiami tvarkybos planai ir priemonės, skirtos saugoti ir valdyti paveldo teritoriją, įskaitant visuomenės informavimo iniciatyvas, reguliavimą ir priežiūrą. O taip pat apžvelgiama, kaip į procesą įtraukiama vietos bendruomenė, institucijos ir tarptautinės organizacijos. Tokios ataskaitos yra esminės siekiant užtikrinti, kad Vilniaus senamiestis išliktų saugomas kaip pasaulinės reikšmės kultūros paveldo objektas.
Tad visų aukščiau įvardintų institucijų ir visuomeninių organizacijų pareiga – užtikrinti, kad Vilniaus senamiesčio UNESCO pripažinta apsauga dar ilgus dešimtmečius būtų aktuali, o mes ir ateinančios kartos, neišvengiamai įnešdamos ir savo kultūrinį-architektūrinį indėlį, deramai saugotume mums skirtą unikalų kultūros paveldą. Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetas, dalyvaudamas rengiant ir svarstant teisės aktus, kurie nustato paveldosaugos politikos pagrindus, reguliuoja tvarkybos darbus, plėtros apribojimus ir kitus svarbius aspektus susijusius su kultūros paveldo apsauga, atlieka svarbų vaidmenį saugant ir UNESCO saugomą Vilniaus senamiestį.
Komitetas, vykdydamas konstitucinę parlamentinės kontrolės pareigą, veikia kaip tarpininkas tarp valdžios institucijų, paveldosaugos ekspertų, vietos bendruomenių ir tarptautinių organizacijų. Jis užtikrina, kad būtų atsižvelgta į įvairių suinteresuotų šalių nuomones ir kad sprendimai būtų priimami remiantis išsamiais vertinimais. Todėl sveikindamas su Vilniaus senamiesčio įtraukimo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą trisdešimtmečiu, patikinu, kad šis ypatingas mūsų valstybei ir sostinei kultūros paveldo, t.y. mūsų tapatybės išsaugojimo klausimas bus vienas pirmųjų artimiausių Komiteto posėdžių darbotvarkės klausimų, kurį svarstyti pakviesime visus atsakingus ir neabejingus.
