Pirmasis mitas. Aukštojo mokslo prieinamumas
2005 m. valstybės finansuojamose vietose studijavo 26,8 tūkst. pirmakursių – universitetuose 17,2 tūkst. (64 proc.), kolegijose 9,6 tūkst. (35,9 proc.). Šie skaičiai reiškė, kad 35 proc. tų metų laidos abiturientų galėjo nemokamai studijuoti universitetuose, o kiti 20 proc. – kolegijose.
Po dešimties metų (2015 m.) valstybė finansuoja beveik 2 kartus (1,82) mažiau pirmakursių – 14,7 tūkstančių (7,8 tūkst. (52,8 proc.) universitetuose ir 6,9 tūkst. (47,2 proc.) kolegijose). Labiausiai sumenko universitetinio aukštojo mokslo, kuriam 2,2 karto sumažintas valstybės finansuojamų vietų (krepšelių) skaičius, prieinamumas.
Jei būtų išlaikytas 2005 metų valstybės finansuojamų vietų skaičius, šiandien visi universitetų ir kolegijų studentai studijuotų nemokamai, nes 2015 m. priimta 26 tūkst. pirmakursių. Ir Prezidentei, Seimui ar Konstituciniam teismui nekiltų „gerai besimokančio studento“ sąvokos problema.
Jei būtų išlaikytas 2005 metų valstybės finansuojamų vietų skaičius, šiandien visi universitetų ir kolegijų studentai studijuotų nemokamai.
Aukštojo mokslo prieinamumas – tai ne tik bendras valstybės finansuojamų vietų skaičius, bet ir šių vietų paskirstymas šalies regionams.
2009 m. pradėtos „krepšelinės reformos“ autoriai sumaniai (prisidengdami konkurencijos tarp universitetų šūkiais) nukreipė valstybės skiriamas lėšas sostinės link – jei 2005 m. Vilniaus universitetai turėjo apie pusę valstybės finansuojamų vietų, tai šiandien jau per 60 procentų.
Net Kauno technologijos universitetas, kuriame mokėsi per 20 tūkst. studentų, susitraukė perpus, o ką jau kalbėti apie „nusiaubtus“ Klaipėdos, Šiaulių ar Kauno mažuosius universitetus – Lietuvos sporto, Aleksandro Stulginskio ar buvusią Lietuvos veterinarijos akademiją.
Kaune „krepšelių uraganą“ atlaikė tik Kauno medicinos universitetas, kuris priglaudęs Lietuvos veterinarijos akademiją tapo Lietuvos sveikatos mokslų universitetu, bei šiek tiek „apipešiotas“ Vytauto Didžiojo universitetas, kuris prarastas valstybės finansuojamas vietas kompensavo už mokslą mokančiais studentais. Tuo tarpu Vilniuje šis „krepšelių uraganas“ nuniokojo tik Lietuvos edukologijos universitetą ir taip pat apipešiojo“ mažąsias – Muzikos ir teatro bei Dailės – akademijas.
Jei šis procesas nebus sustabdytas, tai vertinant grėsmingus demografijos rodiklius (Lietuva kasmet netenka apie 25 tūkst. gyventojų), artimiausioje perspektyvoje Vilniuje studijuos du trečdaliai ar net daugiau Lietuvos studentų.
Taigi, per pastarąjį 10-metį:
ženkliai ir neproporcingai abiturientų skaičiui sumažintas valstybės finansuojamų vietų skaičius;
„krepšelinis“ finansavimo modelis sudarė prielaidas neproporcingam kasmet mažinamų valstybės finansuojamų vietų perskirstymui tarp sostinės ir regioninių universitetų;
paskatinta vidinė jaunimo emigracija iš regionų į sostinę, dėl ko didėja socialinė atskirtis Lietuvoje.
Manau, kad mūsų valstybė pajėgi atstatyti 2001 m. aukštojo mokslo prieinamumo lygį, kai du trečdaliai studentų turėjo valstybės finansuojamas vietas, daugmaž optimaliai paskirstytas visiems universitetams. Dabar tokių studentų beliko mažiau kaip pusė – 46 proc. – ir dauguma jų yra sostinėje.
Antras mitas. Studijų kokybė
Per pastarąjį dešimtmetį daugumoje šalies valstybinių universitetų pradėjo vyrauti mokamos studijos – jei 2005 m. iš 134,2 tūkst. universitetų studentų 79 tūkst. (58,9 proc.) studijavo valstybės finansuojamose vietose, tai šiuo metu atvirkščiai – daugiau kaip pusė (55 proc.) moka už studijas.
Mokamų studijų dalis ypač išaugo regioniniuose universitetuose, kurie pralaimėjo kovą dėl krepšelių. Akivaizdu, kad auganti beveik nemokytinų studentų, iš kur jie bebūtų – Lietuvos, Afrikos ar Azijos – dalis universitetuose (tai nebūdinga tik Vilniaus ir Lietuvos sveikatos mokslo universitetams) smukdo studijų kokybę.
Per dešimtmetį pasitraukė ar buvo priversta pasitraukti šešiasdešimtmečių mokslininkų karta, kuri po Kovo 11-osios akto labiausiai lėmė mokslo ir studijų sistemos pasiekimus ar nesėkmes.
Pastarąjį dešimtmetį įžvelgiu nesibaigiančias pastangas į universitetinio aukštojo mokslo sferą diegti laisvosios rinkos principus, o universitetus paversti tarsi akcinėmis bendrovėmis.
Ar per šį dešimtmetį susiformavo jų verta keturiasdešimtmečių karta? Abejoju, nes ir 700 eurų nesiekiantis vidutinis universitetų dėstytojų atlyginimas ar maksimali 1300 eurų („į rankas“ 1000 eurų) profesoriaus alga nevilioja gabiausių universitetų absolventų rinktis mokslininko karjerą. Beje, priminsiu, kad mokslininkų atlyginimai nedidinami jau beveik dešimtmetį ir net neatstatyti į 2008 m. lygį.
Trečias mitas. Universiteto misija
Pastarąjį dešimtmetį įžvelgiu nesibaigiančias pastangas į universitetinio aukštojo mokslo sferą diegti laisvosios rinkos principus, o universitetus paversti tarsi akcinėmis bendrovėmis – studentai yra vartotojai, universitetai teikia jiems paslaugas ir tarnauja verslui.
Tuo pateisinamas savivaldos ir akademinės laisvės varžymas, siauros specializacijos absolventai, pernelyg sureikšminti verslo poreikiai ir jo įtaka studijoms ir moksliniams tyrimams.
Universitetų istorinė misija yra visiškai kita – jie, kaip mokslo ir kultūros židiniai, turi rengti ne tik profesionalus, bet ir piliečius – išsilavinusius žmones, kurie jaustų atsakomybę už valstybę, tautos ateitį, kurie išsaugotų mūsų kultūrinį ir tautinį tapatumą, gebėtų kurti, kaupti ir skleisti naujas žinias.
Manau, kad spartėjant globalizacijos procesams, emigracijai ir imigracijai, pasikeitus geopolitinei situacijai šioms vertybėms kyla rimtų pavojų. Beje, per šį dešimtmetį ir tarp akademinės bendruomenės narių pagausėjo reformatorių, kurie vardan savireklamos pasirengę aukoti per amžius išsaugotą universitetinio išsilavinimo esmę.
Neproporcingai didelės pastangos universitetų sąskaita išplėsti kolegijų sektorių nebuvo vainikuotos sėkme – abiturientai (beveik 60 proc. pirmakursių) prioritetą teikia universitetinėms studijoms. Prisiminus per nepriklausomybės 25-metį susiklosčiusią verslo struktūrą – absoliučią daugumą (per 95 proc.) sudaro smulkus ir vidutinis verslas – taigi kolegijų misija yra tenkinti tokios struktūros verslo poreikius. Todėl keista, jei ne pikta, klausyti ir matyti, kaip puolami universitetai.
Ir vis dėlto esu optimistas, todėl manau – mūsų politikams, intelektualams, verslininkams pakaks sveikos nuovokos ir atsakomybės, kad per keletą dešimtmečių Lietuva netaptų vieno „super“ miesto – Vilniaus – su dviem nedideliais palydovais – Kaunu ir Klaipėda – šalimi, kad nebūtų naikinamas didžiausias mažos valstybės turtas – jos išsilavinę ir „neišsivaikščioję“ piliečiai, kurie geba ne tik kurti aukštos pridėtinės vertės gaminius ar paslaugas, bet ir išsaugoti valstybingumą, puoselėti savo gimtąją kalbą, tautinį tapatumą.
Vytautas Kaminskas yra Vytauto Didžiojo universiteto rektorius emeritas ir garbės profesorius, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, habilituotas daktaras, profesorius
