Kas tada nutiko? Tada mes pirmą kartą pajutome, kad sakyti tai ką galvoji, gali būti nepatogu. Taip laikui bėgant mes susidėjome „normas“ ir prisitaikėme prie aplinkos. Tik klasiokas Tadas ir pusbrolis Jonas kažkodėl ir toliau rėždavo savo tiesas, nekreipdami dėmesio į tuos su ironiška šypsena veiduose. Ir jie atrodė kieti. Jie atrodė tokiais, kokias ir patys kažkada buvome, iki kažkas nenuslopino mūsų noro sakyti tai, ką galvoji.
Kartais panašias paraleles galima įžvelgti ir su mūsų kultūros sektoriumi. Jau tapo norma, kad kultūra yra paramos prašytoja. Visuomenėje sklando nuomonė, kad kultūra neneša pridėtinės vertės, nes jos negali pamatuoti, sukišti į Excelio programą ar gauti tiesioginio pelno. „Spektaklis buvo įspūdingas, paroda sukrečianti, o poezijos knyga privertė permąstyti savo gyvenimą. Tačiau kaip aš galiu tai išreikšti eurais? Ne, negaliu pasakyti, kad kultūra neša kažkokią aiškiai apibrėžtą vertę“, – sakė viena buhaltere dirbusi tetutė iš giminės susitikimo. O ji skaičiuoti tai tikrai mokėjo. Šaržuoju, be abejo. Bet didžioji dalis mūsų visuomenės būtent taip ir galvoja.
Tai, kad investicijos į kultūrą neatneš pelno šią akimirką yra normalu. Ir taip, sakau investicijos, nes kultūra nėra paramos prašytoja. Į kultūrą turime investuoti. O apčiuopiamos grąžos tikėtis po 5, 10 ar 15 metų, kai pasikeis mūsų sąmonė ir mąstymas.
Jau tapo norma, kad kultūra yra paramos prašytoja. Visuomenėje sklando nuomonė, kad kultūra neneša pridėtinės vertės, nes jos negali pamatuoti, sukišti į Excelio programą ar gauti tiesioginio pelno.
Žinoma, kyla natūralus klausimas, kaip tai padaryti, kad viskas neliktų tik tuščiomis kalbomis. Ir aš turiu planą. Būtinoji sąlyga – augintis kultūros lyderius, investuoti į juos bei juos ruošti. Švietimo srityje žingsnis po žingsnio atsiranda programos, tokios kaip „Renkuosi mokyti“ – ne švietimo specialistams, bet norintiems jais būti ar ISM universitete egzistuojanti jau esamų mokyklų vadovų švietimo lyderystės programa.
Apie tokias kultūros lyderių rengimo, jų atradimo programas Lietuvoje girdėti neteko, išskyrus poros Lietuvos universitetų turimas kultūros vadybininkų ruošimo studijas. Galbūt taip yra todėl, kad kultūra vis dar matoma kaip paramos prašytoja ar gavėja, o ne sritis, į kurią verta investuoti, kuri sukuria didžiulę pridėtinę vertę, o darbas joje – atsiperkantis. Lyderystė kultūroje ir Kultūros lyderystė turi tapti norma.
Kita sąlyga – tai filantropijos tradicijos auginimas. Ką šiuo metu reiškia būti kultūros mecenatu? Tai reiškia, kad Jums nutiks neįtikėtinas dalykas – Kultūros ministras Jums įsegs Mecenato ženkliuką ir paspaudęs ranką išreikš formalią padėką. Ir čia ne visiems mecenatams, o tik tiems, kurie kultūrą parems 1 milijonu eurų. Priminsiu, kad mecenavimo įstatymas, kurį ruošė Kultūros ministerija, priimtas prieš 3 metus. Nėra kalbama apie priemones, kurios skatintų verslą ar žmones tapti rėmėjais. Kas netikite – paskaitykite. Galbūt todėl 2019 metais neturėjome nei vieno mecenato, jau nekalbant, kad šiais, 2020 pandemijos metais, visiems sektoriams išgyvenant krizę, taip pat jo neturėsime.
Iš kultūros gaunama grąža – sunkiai pamatuojama skaičiais, tačiau visiems suprantamas jos poveikis visuomenei. Ekonominis ir socialinis kultūros poveikis mūsų visuomenei – turėtų būti tas rodiklis, kuris skatintų investuoti į kultūrą. Skaičiais sunku pamatuoti, bet viena iš priežasčių, kodėl užsienio svečiai atranda Lietuvą, – nes turime pasaulyje vertinamų profesionalaus scenos meno atlikėjų ar išradingų nevyriausybinio sektoriaus kūrėjų.
Mes turime be galo kūrybiškus žmones, turime potencialą, tačiau vis dar stokojame bendro suvokimo, kad investicija į kultūrą – atsiperka.
Pasikartosiu, kad ambasadorystė, kuria užsiima kultūros žmonės, Lietuvos kaip kūrybingų žmonių šalies vardo garsinimas valstybės viduje ir už jos sienų – sunkiai pamatuojama. Todėl investicija į kultūrą pirmiausia visada bus investicija į žmogų, jo bendrąjį ugdymą, konteksto suvokimą ir supratimą. Galų gale, kultūra skatina ir kritinį mąstymą. O jo mūsų valstybei šiuo metu irgi labai trūksta.
Visų kultūros žmonių veikimas išvien, kultūros, kaip orios srities matymas, su žmonėmis, kurie ne tik turi pretenziją į lyderystę, bet jais ir yra – gali padėti pastatyti kultūrą „ant kojų“ ir užsiauginti daugiau naujų jos lyderių. Jaunų menininkų rėmimas, kurių pavyzdžių turime ne vieną, kultūros inkubatorių įveiklinimas, kurie ne tik tarnautų, kaip laikinos rezidencijos, bet iš tikrųjų veiktų – galėtų prisidėti prie didesnio kultūros žmonių padrąsinimo.
Kalbu apie drąsą ir poreikį sakyti tai, ką galvojame ir tai, kad kultūra privalo diktuoti kryptį, ne toliau egzistuoti, prašinėti, o nurodyti kryptį. Nes mes turime be galo kūrybiškus žmones, turime potencialą, tačiau vis dar stokojame bendro suvokimo, kad investicija į kultūrą – atsiperka.
Tikiu, kad Lietuva bus stipri tiek, kiek stiprūs, kūrybiški ir lyderiaujantys bus jos žmonės.
Vytautas Kernagis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys, partijos kandidatas į Seimą, Seimo Kultūros komiteto narys.
