Bene metus konsultuodamiesi su kultūros srities lyderiais ir ekspertais, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos kultūros programoje aiškiai įvardinome darbus, kurie paklos pamatą tęstinei Lietuvos kultūros politikai, nubrėš gaires ne ketverių metų kadencijai, o spręs per dešimtmečius susikaupusias problemas.
Esu įsitikinęs, kad žmonės, kurie atstovauja kultūrą, yra nemažiau svarbūs nei gairės, kurias kiekviena politinė partija sau nubrėžė. Žmonės, kuriems Kultūra yra prioritetas. Manau, kad nuo jų viskas ir prasideda. Tikiu atvirų susitarimų, ne susitarimų „už uždarų durų“ politika, įstatymais, kurie yra kuriami žmonėms, o ne patogūs politikams.
Mano ir atstovaujamos partijos vizija – platus kultūros prieinamumas. Noriu, kad kultūra taptų natūralia ir neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalimi, nereiktų kartą į metus „selfintis“ renginyje, nes tik jį vieną aplankei. Noriu, kad būtų įprasta visiems kultūros neišskirti kaip pramogos, o turėti ir mylėti ją kaip gyvenimo būdą.
43 proc. žmonių regionuose nurodė, kad kultūra jiems nėra prieinama. Šią kultūrinę atskirtį skubiai turime mažinti. Vienas iš būdų – ne žmones vežti žiūrėti profesionalųjį meną į sostinę ir didžiuosius miestus, bet profesionalųjį meną vežti ir parodyti regionams. Tam, žinoma, reikalinga valstybės pagalba, tarpinstitucinis, tarpsritinis bendradarbiavimas bei Socialinių reikalų ir darbo, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijų įsitraukimas.
Noriu, kad kultūra taptų natūralia ir neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalimi, nereiktų kartą į metus „selfintis“ renginyje, nes tik jį vieną aplankei.
Kaip itin svarbias išskirčiau jaunųjų menininkų, kūrėjų, jų talentų skatinimo programas. Manau, kad padedant Lietuvos kultūros institutui, turi atsirasti specializuotos kultūros eksporto programos, o meno inkubatoriai turi būti ne tik patalpų nuomotojais, bet ir vietos skatinančios kurti. Todėl juose turėtų būti teikiamos ne tik lengvatinės nuomos, bet ir vadybos, finansų, teisinių konsultacijų paslaugos kūrėjams. Taip pat reikia plėsti ir jų tinklą, nes be Lietuvoje dabar veikiančių 12 meno inkubatorių, galima orientuotis į naujus. Pavyzdžiui buvusį Lukiškių kalėjimą ir jo patalpas, kurias galima būtų panaudoti meno kūrėjų rezidencijoms.
Per darbo Seime kadenciją išryškėjo keletas esminių kultūros finansavimo problemų. Išskirčiau valstybinį ir nevyriausybinį sektorius. Valstybiniam sektoriui skiriamas finansavimas nėra aiškiai pagrįstas, o nevyriausybiniam sektoriui tikrai galima rasti alternatyvių finansavimo šaltinių: pakeistas mecenavimo įstatymas, sutelktinis finansavimas, skiriama pinigų dalis nuo gyventojų pajamų mokesčio.
Galima kultūros finansavimą susieti su BVP, bet tam reikalingas platus įvairių politinių jėgų sutarimas. Kol kas toks sutarimas yra rastas tik dėl krašto apsaugos, ir tikrai, manau, kad kultūros sritis yra tokia pat svarbi. Jei matytume, kad kitos politinės jėgos yra pasiryžusios tartis, TS-LKD imtųsi lyderystės. Kita vertus, ar kitos kadencijos Seime bus tokia valia ar ne, yra daug kitų svarbių sprendimų, galinčių padaryti postūmį kultūros finansavime.
Valstybiniam sektoriui skiriamas finansavimas nėra aiškiai pagrįstas, o nevyriausybiniam sektoriui tikrai galima rasti alternatyvių finansavimo šaltinių.
Kultūros politikos formuotojai, Kultūros ministerija, privalo tinkamai įvertinti bei pateikti kūrybinio sektoriaus reikšmę ir poveikį visai ekonomikai. Suskaičiavus kultūros ir kūrybinių industrijų indėlį, ko gero kalbėtume ne apie kultūros rėmimą, o apie investicijas į kultūrą, akivaizdžiai atsiperkančias investicijas į didžiulę pridėtinę vertę generuojančią kultūros ekonomiką. Kaip pats sektorius skaičiuoja, kultūros sukuriama vertė apima 2,3 proc., kai finansavimas – vos 0,7 proc. nuo BVP.
Investicija į kūrėjus, žmones, dirbančius kultūros lauke, lygiavertis kultūros finansavimas gali po truputį vesti proveržio kultūros srityje link. Tikiu, kad kultūra privalo tapti ne teoriniu, o realiu prioritetu.
Vytautas Kernagis yra Seimo Ts-LKD frakcijos narys, Kultūros komiteto atstovas.
