Kultūra kaip buvo taip ir liko paskutinis prioritetas. Nors viskas prasidėjo su trenksmu – pirmąkart Seime įkurtas Kultūros komitetas su pirmininku Ramūnu Karbauskiu, daug pažadų ir įsipareigojimų kultūros žmonėms. 2016-2020 m. Vyriausybės programoj – daug dėmesio kultūrai. Vis tik atsitiko taip, kaip ir galima buvo spėti.
Gali būti, kad Naisių vasaros festivaliai pirmininkui atrodė tikroji kultūra, nors visi likę kultūros žmonės, rodė išskirtinius laimėjimus renginiuose, kurių jis neaplankė. Auksiniai Kanų liūtai, pirmąsyk lietuvė aktorė Aušra Diržiūtė, vedanti Europos Oskarais vadinamus apdovanojimus, Asmik Grigorian, skinanti aukščiausius apdovanojimus, graibstoma geriausių pasaulio operos scenų, užsienio kino prodiuseriai kasdien atrandantys Lietuvą ir jos kino industriją. Kūrybingi ir Lietuvą garsinantys vardai – žengė tiek toli, kad net pats pirmininkas atsistatydindamas sakosi daugiau laiko skirs ir renginių lankymui, ir... pasiruošimui rinkimams.
Tai va toks tas ir prioritetas – kol valstiečių-žaliųjų reitingai ridenasi į pakalnę, bandyti padirbėti štabo vadovu ir gal dar vieną kitą reitingo balą pagaut. Taigi, kas buvo žadėta kultūros politikos srityje ir kas panašu jau bus neįgyvendinta?
Darnios Lietuvos Vyriausybės programoje norėta 2016–2020 m. kadencijos metu ne formaliai, o realiai vykdyti Lietuvos valstybės kultūros politikos atnaujinimo programą. Valstiečiai žadėjo parengti ir Kultūros įstatymą, ir sukurti kultūros darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo sistemą, ir supaprastinti viešuosius pirkimus, ir skatinti mokesčių sistemos pertvarką bei kultūros mecenavimą, 1,2 proc nuo BVP skirti kultūrai ir daugelis kitų gražių pažadų, vienas už kitą svarbesnių bei įpareigojančių veikti. Atrodė, kad pradedant 2016 metais Lietuvos kultūros laukia aukso amžius.
Deja. Kultūros politikos pagrindų įstatymas dar neišvydo dienos šviesos – (ne)besikonsultuojant su kultūros lauku rašomas, perrašomas, Vyriausybei pritarus lyg ir turėtų atkeliauti į Seimą, bet iki kažkokio sutarimo ir priimtino varianto – dar toli. Nacionalinės įstaigos skundžiasi neaišku, kaip paskaičiuojamais ir skiriamais biudžetais bei jau nuo pavasario gresiančia buhalterinės apskaitos funkcijų centralizacija (kuri dėl įstaigų specifikos tiesiog neįmanoma) ir nuolat nuleidžiamomis tvarkomis. Bendravimas raštais ir naujai surašomimis tvarkomis – buvo didžioji buvusios kultūros ministrės Ruokytės bėda, panašu ši praktika neišgyvendinta ir toliau.
Sakė, eidami į rinkimus valstiečiai, kad bus kultūra prioritetas – o kultūra, tai žmonės. Algos kaip buvo, taip ir liko tarp mažiausių, tiesa, šiųmetiniam kilimui ministras paprašė „prisimesti” ir rajono savivaldybėms, nes būtent juose, kultūros centruose ir bibliotekose žmonės uždirba mažiausiai. Dargi buvo atsisukta ir į mecenatus – vienas pirmųjų darbų Vyriausybės pristatytas mecenavimo įstatymas efektyvus tiek, kad šiemet neturėsime nei vieno mecenato. Nes mecenavimas prasideda nuo... 1 milijono eurų už kurį galima nusipelnyt mecenato ženkliuko.
Gal pradėkim iš naujo? Vis tik mecenuoti galima ir kiek mažesnėmis sumomis, netgi galima rinkti visai mažomis, ką parodė ir Kanų liūtų programos sėkmė, – spektaklio rodymus tęsė ne tik savivaldybės ar ministerijos lėšomis, bet ir sulelktinio žmonių finansavimo dėka.
Panašu, kad Lietuvos, o ir kultūros žmonės darsyk susitelks. Kūrybiškumas neužgniaužiamas ir tvarkomis neapribojamas, toliau Lietuva bus stipri tiek, kiek mes išskirtiniai savo kūrėjais, atlikėjais, gebančiais su labai mažais ištekliais sukurti didelę pridėtinę vertę Lietuvai. Baltiškosios kultūros atstovu prisistatinėjęs pirmininkas panašu jau koncentruosis nebe į kultūrą.
Bet gal nuo to kultūros laukui tik geriau, kita vertus, tikrieji Naisių kultūros atstovo prioritetai pasimatė dar kadencijai nesibaigus.
Vytautas Kernagis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys, Kultūros komiteto narys
