Savo ruožtu, Rusijos vadovų ryžtas remti ir drąsinti pusbrolį A.Lukašenką, gerai suvokiant, jog karinių oro pajėgų motorai dalyvavę žmonių grobime, iš tikrųjų priklauso Rusijai, – visa tai reikalauja atsisakyti baimės, matyti ir kalbėti aiškiai. Rusija nėra apsimestinė stebėtoja ir „tarpininkė“ nei Ukrainoje, nei Baltarusijoje. Ji kariauja visur.
Todėl nei ES, nei JAV neturėtų pagrindo mindžikuoti. Galėtų nebent informuoti Kiniją ir Japoniją, siūlyti apsisprendimą Jungtinių Tautų organizacijai.
A.Lukašenka tiesiog padeda demokratiniams Vakarams busti ir apsibrėžti „kas yra kas“. Simbiozė.
Naujausia liūdna linksmybė yra baltarusių „bėgimas“ į Rusiją. Čia reiškiasi ir tarptautinis, ir vietinis mulkinimas. Neva Baltarusija ir Rusija esą skirtingos valstybės...
Ne, tokių pabėgėlių perdavimas Minsko režimui rodo tik viena: jie bėga iš Rusijos į Rusiją.
Gudija šiandien jau Rusija. Ar ji sieks nepriklausomybės – artimiausios ateities klausimas. Stebėkim. Juk tai ir mums artimos, etniškai broliškos tautos išlikimo klausimas.
O R.Protasevičiaus „pasisakymas“ nėra jo paties pasisakymas. Paleiskit, tada gal pasisakys.
Kai teroristų kalinys sako ne savo žodžius, o kas liepta, tai yra jo nevilties pranešimas, patvirtinąs jo vergystę, ir vienintelis būdas apie tai pranešti.
Tegul ir šių jaunuolių nelaimė padeda visiems susivokti.
