Skatinimas žudytis ir pastanga įtraukti kitus – jau įvardijamas nusikaltimas, tad juolab žudymo(si) priemonių platinimas turi būti kardomas ne plepalais, o efektyviomis priemonėmis.
Jeigu prie mano vaiko artinasi žudikas, kuriam tai ir pelningas verslas, aš ginu savo vaiką. Matydamas niekšo ranką, kuri tiesia vaikui „saldainiuką“, aš išsitrauksiu mačetę ir nukirsiu žudančią ranką. Tikėtina, kad dar likusi antroji ranka, jau nebesiūlys „saldainiuko“.
Apie ką mes dar kalbam, tėvai ir motinos, mokytojai ir policininkai?
Visi kiti bajeriai tėra antriniai, bėgimas nuo atsakomybės ir laikogaiša.
Bet jeigu vaikas yra mano (kitus tegul žudo, tegul nuodija?), tai negindamas net savojo, mylimojo, aš palieku pražūčiai net savo paties vaiką. Negelbėti – nedora ir nusikalstama.
Jeigu prie mano vaiko artinasi žudikas, kuriam tai ir pelningas verslas, aš ginu savo vaiką.
Išeitis tau tik viena: arba ginti vaiką, arba palikti jį, svetimą žmogų, jo likimui.
O tu pats tada, tuo antruoju atveju – ar žmogus?
Tad susirinkim, tėvai, mokytojai ir policininkai, dar galėtų atsirasti kunigai, ir sutarkime, kur prasideda ir baigiasi žmogus.
Tegul pilosopai pilosopuoja, kad bausmės nieko nesprendžia ir t.t.t.t.t., o aš, tėvas su mačete, eisiu į kalėjimą bent žinodamas, kad viena purvina vaikų nuodytojo ranka pasaulyje mažiau.
Ir tikėčiausi, kad aplink mokyklas vaikščiojant tėvams su mačetėmis už diržo, juodųjų žolininkų sumažės.
