Dar ne taip seniai į Lietuvą būdavo žvelgiama kaip į ypatingą atvejį. Special case. Žiūrėkit, jų tarpe, jų mažame kraštely prie Baltijos dar yra žmoniškumo, atjautos kitiems, tarpusavio solidarumo ir net artimo meilės! Keistuolių kraštas. Jie išsilaisvino tiesiog susiėmę už rankų ir tarę: mes broliai ir seserys, mes nevergausim nei bizūnui, nei didesniam valgio šaukštui. Juolab, kai tame šaukšte randi purvą ir artimųjų kraują.
Toks buvo Lietuvos kelias („Baltijos kelias“) ir buvo Lietuvos garbė. Puvėsių civilizacijai ji nebuvo priimtina, reikėjo supūdyti ir Lietuvą. Padirbėta, patiems lietuvėnams pritariant ir padedant.
Stebimės, kaip greit, kaip staigiai galima netekti garbės. Nesistebėkim, o pasidomėkim savimi, kuo esam ir kas mums atsitiko. Mąstytojai, jeigu jų dar esama, surenkit seminarą, sinoikiją. Visi kiti dairosi šaukšto.
