Kaip pono Segeno ožkelė, kuri kažkodėl užtruko viena dideliame kaimo lauke, nakčiai sutemus, išvydo prieš save vilką.
Vilkas buvo pasiryžęs ją suėsti, bet ožkelė nutarė priešintis. Savo mažais ragiukais ji narsiai grūmėsi atremdama vilko puolimus, kol visai visai pavargo.
Neatėjo jai į pagalbą joks didelis ožys su dideliais ragais, joks riebus avinas. Ji kovėsi viena ir laukė aušros. Kam? Kodėl?
Kad liktų legenda, kaip ožkelė per visą ilgą naktį grūmėsi su vilku.
Galų gale pirmas ryto spindulys blykstelėjo iš už horizonto, ir ožkelė pasijuto laiminga.
– Dabar galiu žūti! Dabar jau galiu. Kas nors atsimins, gal koks malūne apsigyvenęs rašytojas aprašys, kaip pono Segeno ožkelė visą naktį grūmėsi su vilku.
Tokia buvo istorija. Kur visa tai vyko?
Gal kokiuose Akermano tyruose. Adomas juos apdainavo „Krymo sonetuose“.
Ir tebevyksta. Tai Ukraina.
