Vytautas Landsbergis: Debatuose dėl Ukrainos

Ne­se­niai vy­kę de­ba­tai EP Liau­dies par­ti­jos gru­pė­je at­sklei­dė ga­na svar­bių da­ly­kų, kur dėl Ukrai­nos ker­ta­si be­sis­ki­rian­čios eu­ro­par­la­men­ta­rų nuo­mo­nės.
 
Pa­si­da­li­jau ma­ty­mais, kaip klos­to­si Ukrai­nos pers­pek­ty­vos lap­kri­tį Vil­niu­je pa­si­ra­šy­ti aso­cia­ci­jos su­tar­tį su Eu­ro­pos Są­jun­ga (ES), tuo ga­lu­ti­nai at­si­sa­kant Ru­si­jos vi­lio­nių į šios ku­ria­mą Mui­tų są­jun­gą, gal­būt jau „Eu­ra­zi­ją“. Kai Ve­ne­ci­jos ko­mi­si­ja pa­tvir­ti­no, kad Ukrai­na ryž­tin­gai ėmė­si kon­kre­čių įsta­ty­mi­nių veiks­mų re­for­muo­ti sa­vo tei­si­nę sis­te­mą, pro­ku­ra­tū­rą ir bū­si­mus rin­ki­mus, o tai reiš­kia, Ve­ne­ci­jos ko­mi­si­jos at­sto­vų žo­džiais, jog „Ukrai­na – už Eu­ro­pos kryp­tį“ (ne Eu­ra­zi­jos), ne­rei­kia tu­rė­ti iliu­zi­jų, kad Krem­lius ne­sig­riebs dar šiurkš­tes­nių prie­mo­nių šiai slink­čiai su­truk­dy­ti.
 
Sa­vo ruo­žtu Ukrai­nai ap­sisp­ren­dus, dar aiš­kes­nis klau­si­mas, ar ap­sisp­ren­dė ES? Kai gir­di­me tvir­tą įta­kin­go vo­kie­čių eu­ro­par­la­men­ta­ro E.Bro­ko po­zi­ci­ją, kad „Ru­si­ja sa­vo šiurkš­čiu spau­di­mu ne­ga­li lai­mė­ti“, su­vo­kia­me, jog tai jau ir Eu­ro­pos ne­prik­lau­so­my­bės da­ly­kas.
 
Sy­kiu ma­to­me, kad Ju­li­jos Ty­mo­šen­ko li­ki­mas yra, ko ge­ro, pa­sku­ti­nė Ru­si­jos kor­ta di­džia­ja­me geo­po­li­ti­nia­me žai­di­me. Ar su­pran­ta tai EP ko­le­gos, ku­rie pa­brė­žia, kad Ukrai­nos su­tar­ties sėk­mei ES vir­šū­nė­se ka­te­go­riš­kai rei­ka­lau­ja­ma iš­lais­vin­ti J.Ty­mo­šen­ko iš da­bar­ti­nio įka­li­ni­mo? Kai ku­rie nu­sta­ti­nė­ja net da­tas... Ta­čiau ka­žin ar čia ne­si­ras­tų lanks­tes­nių ga­li­my­bių. An­tai ga­lė­tų bū­ti pa­nau­do­tas vie­nas ži­no­mas bū­das, tai – nu­teis­to­sios ma­lo­nės pra­šy­mas. Ukrai­nos pre­zi­den­tas yra mi­nė­jęs to­kią ga­li­my­bę ją iš­lais­vin­ti, tad ko­dėl bent ne­pas­vars­čius, ne­pa­ta­rus?

„Lais­vę Ju­li­jai Ty­mo­šen­ko!“ tą­syk reiš­kia ne sie­kį, kad ją pa­leis­tų, o kad pri­pa­žin­tų ne­kal­ta, ne­pai­sant ne vi­sai ge­rų da­ly­kų by­lo­je ir įsi­tei­sė­ju­sio teis­mo spren­di­mo.

Kai ku­riems ma­no ko­le­goms eu­ro­par­la­men­ta­rams ėmus pik­tin­tis dėl to­kio ne­prin­ci­pin­gu­mo, tu­rė­jau pri­min­ti ma­tęs daug at­ve­jų, kai kal­ti­na­mie­ji net aiš­kiau­sio­se ko­rup­ci­jos bei ky­ši­nin­ka­vi­mo by­lo­se vi­si kaip vie­nas aiš­ki­no esą per­se­kio­ja­mi po­li­tiš­kai. O štai ul­ti­ma­ty­vūs rei­ka­la­vi­mai Ukrai­nos val­džiai (lyg pa­gal Ru­si­jos ko­man­dą) iš ti­krų­jų nė ne­pa­na­šūs į užuo­jau­tą ser­gan­čiai ka­li­nei, vei­kiau prieš­in­gai. „Lais­vę Ju­li­jai Ty­mo­šen­ko!“ tą­syk reiš­kia ne sie­kį, kad ją pa­leis­tų, o kad pri­pa­žin­tų ne­kal­ta, ne­pai­sant ne vi­sai ge­rų da­ly­kų by­lo­je ir įsi­tei­sė­ju­sio teis­mo spren­di­mo. (Tie­sa, an­tra­sis san­dė­rio kal­ti­nin­kas, sė­din­tis Krem­liu­je, ne­bu­vo net apk­laus­tas.) Ne­jau EP no­ri pa­si­kel­ti į aukš­tų aukš­čiau­sią ape­lia­ci­nį ran­gą ir pats, ne­bū­da­mas teis­mas, o pa­neig­da­mas na­cio­na­li­nį teis­mą, spręs­ti kal­tu­mo prob­le­mą?
 
Te­ko pa­žy­mė­ti net ga­na ne­pa­ten­kin­tiems, kad vis dėl­to ne­de­ra su­plak­ti vi­sai skir­tin­gų da­ly­kų: ar sie­kia­me iš­lais­vin­ti J.Ty­mo­šen­ko (iš gai­les­čio ir kad ne­lik­tų pa­čių nu­sis­ta­ty­tos kliū­ties pa­si­ra­šy­ti su­tar­tį), ar pa­skelb­ti ją ne­kal­ta? An­tra­sis at­ve­jis – virš EP ga­li­my­bių, tad ar ne­įsi­va­rom pa­tys, dar ir su Ukrai­na, į ak­li­gat­vį? Kas tuo džiaug­tų­si, ži­nom.
 
Dar vie­nuo­se de­ba­tuo­se tuo pa­čiu klau­si­mu pa­siū­liau pa­si­do­mė­ti, in­for­muo­ti ir pa­mąs­ty­ti, ar ti­krai pa­ti J.Ty­mo­šen­ko da­ro ge­rai ap­gal­vo­tus par­eiš­ki­mus, ar jai įta­ką da­ro (ga­li da­ry­ti) ap­lin­ka, ne­duok­die, net su­in­te­re­suo­ta skel­bia­mos po­li­ti­nės au­kos il­ges­niu lai­ky­mu ka­lė­ji­me. O dar, jei tai žlug­do Ukrai­nos ir ES aso­cia­ci­jos su­tar­tį...
 
Aps­kri­tai žvel­giant, jau kar­tais įvar­di­ja­mos ES ir Ru­si­jos „var­žy­bos dėl Ukrai­nos“ pri­me­na ir vie­ną ypa­tin­gą Krem­liaus po­li­ti­kos bruo­žą. Ten vi­suo­met ma­no­ma, kad jei bu­vu­sios val­dos kryps­ta, pa­vyz­džiui, į Eu­ro­pą, tai ro­do Eu­ro­pos prieš­iš­ką veik­lą pa­kenk­ti Ru­si­jai. („Ne­lįs­kit, čia mū­sų vi­daus rei­ka­las!“ – šau­kė pik­tas Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas per „oran­ži­nę“, o gal „apel­si­nų“ re­vo­liu­ci­ją). Net ne­įsi­lei­džia­ma min­ties, kad bu­vu­sios pa­verg­tos tau­tos ga­li tu­rė­ti sa­vo pa­čių nuo­mo­nę ir va­lią, ku­ri ką nors reiš­kia. Jos tie­siog iš­da­vi­kės, vi­so­kie pri­bal­tai.
 
Liūd­na dėl to­kio sme­ge­nų sąs­tin­gio, bet fak­tas. Liūd­na, kai sąs­tin­gis pri­ima­mas kaip rim­tas fak­tas, prie ku­rio rei­kia tai­ky­tis (užuot ra­miai ne­at­krei­pus pri­si­tai­ko­mo­jo dė­me­sio). Ta­čiau jei Ukrai­na iš­tvers, at­si­lai­kys ir žengs eu­ro­pi­nių per­mai­nų ke­liu, tai la­bai pa­dės ga­lų ga­le tai pa­čiai pyks­tan­čiai vir­šū­nių Ru­si­jai. Pa­dės keis­tis ir su­si­vok­ti, jog vis dėl­to pa­sau­lis kei­čia­si. Sąs­tin­gis ne­tu­ri at­ei­ties.