Paslapčių buvo daug ir lieka daug.
Jų šydą kartais praskleidžia kino menas, kai pagauna gyvenimo veikėjų kūno kalbą.
Filme „Valstybės paslaptis“ pamatėme, kas nematyta, turbūt itin reta: tvirtuolę prezidentę, vos tramdančią ašaras.
Tai dėl nelauktos tremtinių paramos, kai jie atpažino žmogų ir nepaisė viso puolikų „įdirbio“ dėl partinės mokyklos ir tėvo su milicininko uniforma. Tai dėl baisios žinios, kad prie Smolensko žuvo tikras draugas ir geranoriškas patarėjas Lenkijos Respublikos prezidentas.
Pamatėme pagrindinį tarptautinį oponentą, laukiantį iš mažos Lietuvos ne visai mažos pašnekovės, ir kaip jo žiaunomis konvulsingai laksto raumenys – juk ne gumą kramto! – ir po pokalbio jos nevalingai išsprūdusį pasigyrimą: nepralaimėjau.
Ir šmėkšo filme, kas be ko, pagrindinis vidaus oponentas. Matėm epizodą iš kovų su posovietinės teisėsaugos tvirtove, kuri ne tik ginasi nuo permainų, bet ir nori nevaržoma valdyti toliau. Todėl net su patyčia – per Seimo daugumą – atmetinėjo prezidentės pastangas rasti nepriklausomesnį generalinį prokurorą.
Kova su tvirtove tęsiasi, ir šiame veiksmo filme kai kas bent žodžiu toliau suvedinėja sąskaitas.
Savaime atplaukia ir eksponuojasi teisėsauga kaip Lietuvos vidinė problema Nr. 1. Faktas.
To mūro prezidentė neįveikė.
Pavienes patrūnijusias plyteles paklibino, pakaitaliojo geresnėmis, – tik jeigu kitos jų kaimynės norom nenorom sutiko.
Tai gal ją pačią įveikė? Būtų pirmtako likimas.
Čia slaptoji Lietuvos drama ir nejauki vis dar kovojančios prieš senąjį užvaldymą valstybės paslaptis.
Taip, jie net filmu pasinaudojo savo plytgalių revanšams.
Įbrukta istorija, kai dar prezidentės nebuvo, apie teisėjų partijos kovą su Seimu dėl Aukščiausiojo Teismo pirmininko posto.
Vieni – užlaužti tą dešinį Seimą; kiti – uždelsti. Kad neįsitvirtintų.
V.Adamkaus laikai. Naujos prezidentės atėjimas leido, kiek atmenu, rasti kompromisą, užbaigti klinčą. Bet ne jos ta epopėja. Čia net režisierius turbūt nesusivokė, kas anuomet grūmėsi dėl ko, ir kieno kerštavimą dabar teikia.
O Prahos vakarienės paslaptis, kuri vis pavoliojama politpropo vartotojų, jau truputį apsišviečia. Tai buvo ne tik parodytas solidarumas su Lenkijos kolega ir mentoriumi, kurio kažkas ir kažkodėl nepakvietė į vakarienę su B.Obama, bet ir daugiau kas.
Naujo pakto (MRP) šešėlis, jei gestais užliūliuoti baltai būtų pavesti Kremliaus oro „apsaugai“ – pro tokias perpakrovų uolas teko plaukti ir plaukti nuo Scilės į Charibdę. Kol kremliečiai žmogėdros patys užsirovė ant Ukrainos akmens ir užspringo Krymu.
Neturi nei prezidentė, nei valstybė savų istorikų, kurie stropiai aprašytų D.Grybauskaitės dešimtmetį. Įdomu, ar ilgai užtruks pasirengimas menkinti neparašytos dešimtmečio istorijos faktus ir visumą, tradicinis istorijos perrašymas.
Tačiau liks filmas, minimalus liudijimas.
