Iš populiacijų kampo žvelgdamas didysis Mao galėjo ramiai pasakyti, kad šimto milijonų netektis (branduolinio karo atveju) mano šaliai yra pakeliama. Kiti nepakels, tai jų problema.
Šimto milijonų mirštančiųjų (plius artimieji) fizinė ir dvasinė kančia neegzistuoja, nes toks reiškinys – ne laikraščiams, jis nė statistiškai neregistruojamas, neapskaitomas. Egzistuoja tik bejausmiai, bedvasiai skaičiukai. Aukštoji kiekybinė abstraktų padėstymo poezija. Kiek susirgo, kiek numirė. Pagal tai ir savaiminė likusiųjų savijauta.
Vabzdžių kojų žemėje daugiau, nes kiekvienas turi po šešias.
Dvikojai – tik po dvi.
Žvelgiant į pasaulį kojų lygmeniu, toks ir tebūtų skirtumas.
Tąsyk žmones kaip rūšį tikslinga jau nuo dabar vadinti dvikojais.
Ir skelbti dvikojų statistikas.
Nuo ko ir kokiais kiekiais jie krinta ir kokiose tranšėjose pakasami arba kaip nors utilizuojami.
Šiai principinei postmoderniai apskaitai įvesti reikėtų aukštesnio sprendimo – tad sukviesti gaublio arba globalią konferenciją.
Tegul inicijuoja Jungtinės Tautos, jeigu nesprendžia svarbiausios problemos.
Gaila tik vieno, kad išnyko dvikojai dinozaurai su meiliomis rankytėmis. Būtume ne vieni planetos gardelyje.
