Ne visiems tai atrodė svarbu. Arba neaatakę tiesiog nesuprasdavo.
Aišku, darbavosi ir įtakos agentūros. Pakišdavo naują vergimą: žiūrėkit, priklausomybė pelninga! „Finliandizacija“ – suomių sėkmė.
Gal finliandizuojam visą Europą?
Lietuvai po Kovo 11-osios tekdavo grumtis ir su tokiais įtaigojimais – visos nepriklausomybės vis tiek negausit, o štai Suomija klesti.
Nors priklausomybė arba nepriklausomybė turėjo atrodyti skaidri alternatyva, nestigo drumstėjų. Vienas metodų – filosofuoti, kad absoliučios nepriklausomybės apskritai nesą (patogu parsidavinėtojams), neva visi pasaulyje vieni nuo kitų priklausomi ir panašiai; tai kas čia ypatinga – priklausyti nuo Rusijos? Energetiškai, politiškai...
Juolab, kad ir Rusija – taip argumentuodavo – nuo pasaulio demokratijų savaip priklausoma, negali elgtis kaip užsimanius. Pavyzdžiui, pernelyg agresyviai. O „nuosaikiai agresyviai“? Tik prieš pavienius mažesnius?
Ten jau politikos menas, kas ką apsuks. Nuėjęs obuoliauti su velniu.
Šnekos apie sutarimą, apie abipusę naudą – tai dar ne šios dienos kultūra. Nūnai – kas ką.
Šnekos apie sutarimą, apie abipusę naudą – tai dar ne šios dienos kultūra. Nūnai – kas ką.
Galų gale, Europa ima suvokti, kad įsileisti į lovą Rusiją, kuri ES nekenčia ir nori ją arba paminti, arba sugriauti – pražūtingas takelis.
Be to, sugulovė atsiskleidė įnirtusi ant Ukrainos.
Tegul pabūna putininiai rusai atskirai, kol sužmonės. Taip. Tiek.
Bet kaip ilgai, nepaisydama nė istorijos pamokų, nė atvirų supremacijos doktrinų ir grasymų, net branduoliniais karais, Europa lindo – atsiprašau, paperkama – į Rusijos priklausomybę?
Finlandizuokimės!
Ne, pati Suomija nuo M.Ahtisaari laikų padarė išvadas, šiandien elgiasi ramiai ir vyriškai.
O jeigu nelendam, tai reikia, kad visa ES norėtų išlikti ir būti europietiška, ne rusiška.
Reikia atmesti agresiją ir karą. (Putino sinonimai.) Kai Rusija eina viešpatauti karu, tenka atmesti Rusiją. Tam nepakaks apsiginti ir išlikti. Atsikandusi savo alkūnės, tik pavaryta šalin, Rusija dar sykį apsiginkluos ir vėl puls.
Kai Rusija eina viešpatauti karu, tenka atmesti Rusiją.
Todėl Rusijos atsisakyti reikia iš esmės ir visiškai.
Visiems kaip vienam kūnui su vieninga valia.
JTO vargu ar atras tam jėgų, bet ES gali atrasti. Jeigu ją paralyžiuoja keista narė Vengrija, apsisprendusi paslaugiai šlietis prie Rusijos, tai Europai gali tekti pasirinkti veiksmų nuoseklumą.
Putinui, jeigu jis dar gyvens, būtų suteikiama pernelyg didelė prabanga, suviliojus vieną panelę paveržti sau visą, ilgai konstruotą, Europos taikos vilties kooperatyvą.
Ši ruletė pernelyg brangi.
ES turės galvoti kaip jai būti be Vengrijos. Prisimenant JK atvejį, tai kur kas mažesnė problema. O Viktoras Orbanas ras darbų, poroje su G.Šrioderiu, šefo V.Putino kolūkyje.
